2004: THE YEAR ELECTRO BROKE

Pernai savaitgalinis ir ikisavaitgalinis nusėdimas klubuose priminė širdies kardiogramos kreivę. Metų pradžios electro šokas, tiesią liniją pakreipęs judėt aukštyn, šiltuoju sezonu tapo impulsu, garantuojančiu kylantį širdies ritmo nestabilumą. Kreivė bangavo ir šoko, kartu šokdindama rankas, kojas bei kitus organus, dažnai kamuojamus ne visai šilto šilčiausiojo metų laiko. O tada electro šokas išsielektrino. Kreivė grįžo prie senojo progresyvaus ištisinio judėjimo, kartu stagnaciškai stumdydama tūkstantines minias telefonų reklamoje. Progresyvumas tapo stabilumu, įprastai judinančiu klubus klubuose. Tačiau širdis nenurimo. Kaip ir electro šokas. Atvirai pasislėpęs jis vis taikėsi permušti stabilumą ir tiesią liniją vėl pakreipti judėti aukštyn.

Trumpai apžvelgti metus nusprendėme padedami turbūt kontraversiškiausio ir paslaptingiausio praėjusio metų naktinio klubo Stereo45 Šeimininko. Tebesklandant gandams apie per kraštus besiveržiančią aroganciją, uždarus ir paslaptingus vakarėlius, į kuriuos renkasi visokio ilgio ir spalvos plauko publika.

Puse lūpų bešnibždant apie naktinio gyvenimo užkulisius, fetišistinį ir iškrypėlišką karnavalą, sintetinį elektroninės muzikos paradą, vyrų tapimą moterimis, moterų – paleistuvėmis (nepabijokim šio žodžio). Skaitant slaptas proklamacijas apie narkotikų, gyvuliško sekso, bažnytinės ir socialinės dorovės principų nesilaikymo, gyvenimo normų neigimo deklaravimą. Stebint kas savaitgalinį pogrindinį bordelį pačiame sostinės centre, teko ryžtis bandyti praskleisti cigarečių ir prakaito kvapo persisunkusias storas bordo užuolaidas, nuo dienos šviesos slepiančias naktinio pasaulio blogio šerdį – klubą “Stereo45”.

Taip, kankinamas abejonių ir vidinio nerimo, pagaliau ryžausi susitikimui su pogrindžio demonais.

Tačiau surasti juos buvo ne taip jau ir paprasta. Teko labai ilgai stebėti, rinkti informaciją, lankytis klube, sekti atvirą begėdiškumo ir demonstratyvaus išsigimimo siautulį, kad pagaliau taptum vienu jų. Įgytum pasitikėjimą ir taptum “savu”. Tada dar nesibaigiantis iškrypėliškų uždarų vakarėlių šėlsmas, groteskiškas veido grimavimas, vidinio šleikštulio kamuojamas transvestitiškas maskaradas, cheminio svaigulio ir dirbtinės elektroninės romantikos katarsis, iškreiptos seksualinės energijos sublimacija. Visa tai tenka patirti, norint patekti Ten. Į pačią blogio ašį – klubinio pasaulio Sodomą ir Gomorą – “Stereo45” šeimą.

Taip ir aš. Prisidengęs tikro freako kauke (nes tik taip gali tapti vienu jų), jau važiavau į prabangų sostinės senamiesčio viešbutį. Ten turėjo įvykti taip ilgai planuotas pirmasis susitikimas su Žmogumi (o gal tik šešėliu), kurio beveik niekas niekada nėra matęs – “Stereo45” Šeimininku.

Susitikimo šokas

Tik pravėręs viešbučio karališkųjų apartamentų duris nesusilaikiau ir pademonstravau savo jaunatvišką nepatyrimą.

Stalus dengė brangūs valgiai ir gėrimai, prigesintoje blyškiai raudonoje kambario šviesoje ant didžiulės vandens lovos viena kitą švelniai glostė trys merginos, sūkurinėje marmurinėje vonioje turškėsi pusnuogė blondinė, o visa tai kontroliavo iš milžiniškų kolonėlių skambanti electro muzika. Sustingau tarpduryje. Ant stalo kokainą kreditinėmis kortelėmis stumdė du ryškiai išsidažę transvestitai, o pats Šeimininkas patogiai skendo minkštame odiniame fotelyje. Tai išvydęs akimirkai praradau amą, tačiau po trumpo suakmenėjimo pagaliau ryžausi žengti per slenkstį.

Šeimininko veidą dengė prieblanda. Nužvelgęs mane ir mano diletantišką sumišimą, jis pakvietė arčiau. Žengdamas kailiniu kilimu mindžiau įvairių kupiūrų banknotus, ant žemės narkotinio katarsio valdomi nevalingai raivėsi transvestitai, o aš galiausiai įsitaisiau priešais Šeimininką.

Pragaro valdovas

Tik prisiartinęs galėjau detaliau pažvelgti į patį tamsos demoną. Nors veidą tebedengė prieblanda, geriau įsižiūrėjęs išvydau didžiulį randą, besitęsianti nuo viršutinės lūpos iki kairės ausies. Burnoje žibėjo keletas auksinių dantų, kurie, spindėdami blyškioje šviesoje, atrodė ganėtinai kraupiai. Šeimininkas vilkėjo nacistinę vokiečių uniformą, skustą galvą slėpė kareiviška mėlyna kepure trumpu juodu snapeliu, puošta blizgančia grandine ir spindinčiu ereliu. Nublizginti juodi auliniai dengė kelius, nacistinė simbolika – krūtinę.

Tvirtai rankoje spausdamas odinį mazochistinį botagėlį, Šeimininkas karts nuo karto juo pliaukštelėdavo šviesiaplaukei merginai, kuri, dėvėdama tik raudonus apatinius, išryškinančius stangrią krūtinę ir jauną kūną, klūpėjo šalia. Odinės Šeimininko pirštinės laikė įsikibusios į merginos plaukus, o ji atrodė nenatūraliai laiminga. “Tikras pragaro demonas” – pagalvojau ir šiek tiek drebančiu balsu pasiteiravau šeimininko vardo. Tarsi kiaurai permatydamas mano nerimą jis kraupiai išsišiepė ir tarė: “Günteris”.

Pradėjome pokalbį:

“ Kas yra “Stereo45”?

“Stereo45” – tai elektro. Šį Siamo dvynį disco baras turėjo nuo pat gimimo. Gan garsūs japonų mokslininkai nustatė, kad pašalinus vieną, kitas mirtų kančiose. Ir elektro čia tikrasis šeimininkas ir diktatorius, elektro čia nuo panagių iki dantų karūnėlių, nuo rytinės kavos iki vakarinio orgazmo. “Stereo45” jam tarnauja, “Stereo45” tik privilioja tave į vidų, kad elektro galėtų tave apsėsti. Skauda tik pirmas tris sekundes.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Prasidėjo viskas, kai dar Elenytė su devyngalviais broliais po klonius lakstė. Kai per radiją skambėjo DAVID BOWIE “Space Oddity”, o tėvas verkė, nes negalėjo šokti. 85-89-aisiais klausėme DEPECHE MODE, THE CURE, NEW ORDER ir norėjome būti panašūs į DAVE GAHAN ir berniukus iš BROS.

90-96-ais per TV mačiau tik grojančius pinigus, kol neišgirdau THE SHAMEN ir THE PRODIGY. Prasidėjo “tūsai”, prasidėjo klubai ir eidavau ten, kur tikėdavausi surasti panašių į save – keliaujančių muzikoje. Tada pajutau – muzika yra, aš gyvenu. Eidavau ten, kur grojo MUZIKĄ, turinčią “draivą”, pakabinantį ir galintį taškyti be jokių papildų, eidavau ten, kur tikėdavaus atrasti panašių į save – keliaujančių muzikoje.

Kas Jums yra electro?

Elektro dabar labiausiai vidų sprogdinanti muzika. Tai supratau (žinau tiksliai) 2004 metų sausio 25 dieną, per GUS GUS pasirodymą Vilniuje, kitą dieną Kaune, kai iš Londono grįžęs Pussyshaver miksavo dirty electro ir galutinai įsitikinau, kai sutikau du muzikos pragaro angelus.

Čia, Vilniuje – laisvės, skrydžio, angelų, demonų, paviršutiniškumo, kompleksų, ieškojimų, svajonių mieste, tai žingsnis į priekį. Ėjimas pirmyn, kelionė, kurioje MES vis stipresni. Tai REVOLIUCIJA IR JŪSŲ SIELOSE.

Kuo ypatingas “Stereo45”?

Pirmąkart užėjęs nesugebėsi atskirti, kuris gi čia yra DJ, nes jis žaidžia kartu su visais. Dar pačią pirmą savaitę visos įprastinės hierarchijos buvo sudaužytos į šipulius beisbolo lazdomis. Vienas toks bandė tyčiotis iš už klubo ribų nežinomo DJ. Dabar guli pagaidintas. Sklinda gandas, kad tai buvo kažkas iš DEEP DISH.

Stereo45 nuo kitų vietų labiausiai skiriasi tuo, kad klubas čia yra ne dekoracijos ant sienų, ne kokteiliai ir ne samdomi DJ-ai. Klubas čia yra žmonės. Tikras klubas – kiekvienąkart atėjęs rasi bent dalį tų pačių stereo – agentų. Taip, jie tikrai geria vienas kito kraują.

Kokia yra electro koncepcija? ?
Revoliucija jūsų sielose. Meilė yra muzika, muzika yra meilė. Susprogdink išorę, kad galėtum išsaugoti vidų.

Ar įmanoma palyginti electro su kita klubine muzika?

Palygink Londoną su Panevėžiu.

Ar įmanoma palyginti electro su populiariąja muzika?

Neuždavinėk tų pačių klausimų.

Electro kaip gyvenimo būdas?

Gyventi.

Kokia Lietuvos muzikinio pasaulio ateitis?

Popso ateitis kaip ir praeitis – pinigai. Klubų ateitis – jie pavadinimus pasikeis kas trys ar keturi metai.

O electro?

Elektro Lietuvoje nėra. Yra tik mitas, kad yra elektro.

Tai kas bus su “Stereo45”?

“Stereo45” rytoj nebus toks pats, todėl, kad tu nežinai, kuo būsi po pusvalandžio. Todėl, kad čia nėra žodžio gėda, todėl, kad čia nesvarbu, ką apie tave šneka žmonės.

Atsimerksi jau ant stalo. Kažkas tau laižys ausį, kol tu kalsi klynu į ritmą, elektro purvins tavo švarią sielą, tu žnybsi kažkam į spenelį. Tamsus, neskoningas, vulgarus, rėkiantis, išsišokantis – visa širdimi ir visais decibelais.

Dėkui už pokalbį.

Nežinau, kaip jūs, bet aš tada nesupratau nieko. Persmelktas šizofreninių nuotaikų skubėjau kuo greičiau palikti viešbučio kambarį. Šeimininkas, tai matydamas, palaimingai šypsojusi ir dar smarkiau pradėjo plakti šviesiaplaukę merginą, kurios patenkintu veidu jau sruvo kraujas.

Transvestitai tebesivoliojo ant kailinio kilimo, o jų cheminis katarsis raudonoje prieblandoje atrodė nepaprastai kraupiai. Mergina sūkurinėje vonioje glostė save, o tos, kurios vartėsi vandens lovoje, viena – kitą.

Troškau amžiams palikti šią iškrypėlišką irštvą. Žengiant pro duris, Günteris, nusiavės aulinį, sviedė man pavymui ir šaukdamas “Juden Raus” užlipo ant fotelio. Dar girdėjau Šeimininko pasitenkinimo kupiną “Dance like Machine” ir čaižomos merginos aimanas.

Užtrenkęs duris pradėjau bėgti. Vos nenukritau nuo laiptų ir prasilenkdamas pamačiau siaubo kupinas viešbučio portjė akis. Po to dar ilgai sapnavau koncentracijos lagerius.