Christmas Warping

Susimąstykime. Kodėl išgėrę butelaitį vyno, Kalėdas švenčiantys nusprendžia, kad jau laikas pradėti dejuoti apie tai, kokie jie neturtingi, nepakankamai uždirbantys, per daug dirbantys, per metus jų nepelnytai nepakėlė pareigose ir bosas yra tikras gaidys. Tai vargu ar padės jums kilti karjeroje. Šioje vietoje reikia prisiminti: Stop: išgėriau per daug alkoholio.

Ir kodėl ta mergina – taip, ta pati sulipusiais plaukais, storais akiniais, neprižiūrėta oda ir išklypusiais dantimis – ta, kurios 364 dienas per metus vengi kaip gonorėjos – kodėl ji atrodo taip laukiniškai nepaprastai graži? Šioje vietoje reikia prisiminti: Stop: išgėriau per daug alkoholio.

Bet įmanomas atsipūtimas nuo viso to priverstinio linksmumo ar tipinio darbovietės vakarėlio. Juk yra pasaulyje vietų, kur gali tūsintis su panašiai mąstančiais, su hedonistais, su gražiais žmonėmis ir tikrai puikiai praleisti laiką.

Mūsų kamera pasisuka, mes – pačioje gruodžio širdyje Rytų Londone, Jacks klube, Warp Records vakarėlyje. Kaip jūs žinote, tai nedidelis Londono nepriklausomas leiblas, kuris specializuojasi techno ir tech-house muzikos leidyboje. Čia įsirašinėja underground techno, dub, tech-house veikėjai, tokie kaip stiliaus pionierius Andy Weatherall. Ir Keith Tenniswood. Jie abu dabar yra electro-dub grupytė TWO LONE SWORDSMEN. Ir hip hopo meistras Beans.

Šiaip ar taip, Warp pastaruoju metu pasirašė konktraktų ir su perspektyviomis nešokių muzikos grupėmis, tokiomis kaip MAXIMO PARK iš Niukastlo. Jie groja greitomis gitaromis, maišo jas su melodingais vargonėliais, kurie aidi THE STROKES aidais, sumišusiais su laiko patikrintu ir neprilygstamu JOY DIVISION garsu. Jų arklidėje dabar yra ir gitariniu folk stiliumi grojanti kapela iš Bristolio GRAVENHURST.

Bet apie ką aš čia… Grįžkime į vakarėlį, kuris tiek daug žadėjo. Ant išties fanki seksi skrajutės puikavosi New Warp City herbas, o ji buvo apipavidalinta pagal žaidimo Grand Theft Auto stilistiką.

Jacks yra tykiame pietryčių Londono užutekyje (penkios minutės nuo metro stoties “London Bridge”) Bermondsey įsikūręs naktinis klubas. Su savo draugais susitikau priešais įsikūrusioje plačioje, netvarkingoje Istendo aludėje.

Vieną kartą praėjau pro Jacks, taip ir nesupratęs, kad tai yra klubas, nes jis atrodė kaip tylus pastato kampas. Bet dvi milžiniškos, kaip įprasta Londone, dredais pasipuošusios gorilos ilgais juodais odiniais švarkais išdavė čia esant… mes įžengėme į vidų.

Nežinau, kiek iš jūsų yra važiavę Londono metro, bet pirmas įspūdis patekus į Jacks – kad atsidūrei vienoje iš Northern Line stočių. Tiesa, čia nėra ore kabančio šlapimo kvapo. Ir, kiek pastebėjau, aplinkui nešmirinėja pelės.

Žengėme į skaisčiai nušviestą, jaukią klubo priemenę, kurioje skambėjo saldokas, bet ausies nerėžiantis hip hopas ir komercinis break-beat. Klubas šiek tiek priminė labirintą. Sekdami ant sienų išklijuotomis rodyklėmis, perėjome keletą laiptų aikštelių patekome į pagrindinę salę.

Čia buvo prietema, šaltis ir mūrinės sienos – panašiai būtų, jei kalakutų auginimo ferma ne darbo metu būtų paversta klubu. Viename gale buvo įrengta scena su didele sankaupa plokštelių grotuvų, apšvietimo ir garso pultų. Toliau – visa siena ekranų, ant kurių didvyris vidžėjus žėrė serijas atsitiktinių vaizdų, siekdamas sutrikdyti bei nuliūdinti svečius.

Kitame patalpos gale buvo tai, kas atrodė kaip palaimos oazė šioje niūrokoje atmosferoje – linksmas, šviesus baras. Ten ir pasukome. Pakeliui pasisveikinome dar su dviem ar trim klube esančiomis žmogystomis. Jie atrodė šiek tiek pritrenkti – panašiai, kaip valkatos, į kurių būstą įsiveržė spalvingai apsirengę bepročiai su tona elektronikos. Ir dabar valkatos dairėsi, kur čia laikraščio skiautė, po kuria galima pasislėpti ir ramiai susiskaičiuoti, ką uždirbai gatvėse pardavinėdamas laikraštį Big Issue.

Šiaip ar taip buvo dar tik pusė dvylikos, tai nieko daugiau ir nereikėjo tikėtis. Tačiau tik priėjęs prie baro ir užsisakęs tris butelius šviesaus alaus supratau, kodėl tų trijų klaberių veidai tokie perkreipti. Barmenas, perrėkdamas techno (grojamo šešetui žmonių) triukšmą informavo, kad šiame bare trys šilto “Miller” alaus butelaičiai kainuoja devynis svarus.

Mūsų trejetas susirado ramią nišą prisėsti ir iš ten stebėjome, kaip mūrinis tvartas pildosi. Gražūs ir žvilgantys londoniečiai tą vakarą nusprendė, kad lauke lyja ir yra didelė rizika sugadinti D&G ir Prada drabužius. Todėl jie nusprendė likti namie, užsisakyti (prabangią) picą ir pažiūrėti naują “Sex And The City” seriją.

O likę londoniečiai atrodė kaip naujausio filmo apie zombius “Shaun of the Dead” aktoriai. Tada aš skausmingai prisiminiau, kad jau kurį laiką nesilankiau techno vakarėliuose.

Aš truputį pasiblaškiau po salę ir tada nusprendžiau eiti savo keliu, todėl pasukau atgal į mažąją salę. Čia aš vėl atradau, kas yra šviesa ir gyvenimas. Aplinkui pagal fankuojančius rhytm’n’blues žvaigždės garsus sukosi daug šviežių veidų ir kūnų, o Jamelia keitė geras old school hip hopas – pavyzdžiui, CYPRESS HILL “Insane in the Brain” ar HOUSE OF PAIN “Jump Around”. Nuskambėjus pastarajam kūriniui vienas ypatingai besisklaidantis vaikinas pašoko metrą virš žemės lyg būtų apdovanotas nežemiškomis DMX ar Captain Incredible jėgomis. Bent jau vaikis stengėsi. Pridėkime prie to THE STREETS Mike Skinnerio genialius tekstus iš “Has it Come to This” ir Blu Cantrell gatvės r’n’b šedevrus… Mano širdis plakė vos vos greičiau, nei privalomas įprastinei gyvybinei būsenai palaikyti minimumas.

Bet aš tikrai ne toks jaunas ar gražus, kad galėčiau užsimiršti r’n’b bangose – šiaip ar taip, atvykau čia pasižiūrėti Warp talentų Unique 3, Milanese, Jimmy Edgar ir Miss Kittin – todėl nusitempiau save atgal į didžiąją salę pasižiūrėti, kas ten vyksta.

Atvykau kaip tik “ant” Unique 3. Iš pradžių palaikiau jį garso techniku, nes atlikėjas be tikslo vaikštinėjo aplink grotuvus. Bet kadangi jis nenuėjo į šoną, supratau, kad iš tikrųjų jis groja.

Susiradau draugus. Salė jau pradėjo pildytis ir keletas nuoširdžių entuziastų bandė šokti pagal ant scenos įsitaisiusio suprakaitavusio plikio atliekamą muziką. Jie buvo tikrai ryžtingi, nes Unique 3, deja, buvo tarsi keliautojas už poliarinio rato be kompaso sniego audroje. Tai yra, norėjau pasakyti, kad jis buvo pasiklydęs ir nežinojo kur sukti, bet žinojo, kad turi jokiu būdu nesustoti ir eiti eiti toliau.

Griebęsis trip-hop, o paskui house, paskui jis metėsi prie techno ir pradėjo Ilgąją Didžiojo Sutrikimo Naktį. Kaip bebūtų baisu, aplinkui jau buvo cheminių išradimų poveikio aukų, o mano draugai pradėjo nagrinėti tą amžiną klausimą kurį prieš amžius iškėlė Šekspyras Danijos princo Hamleto lūpomis, ir kurį iki šiol svarsto viso pasaulio klubų lankytojai: “To E or not to E”.

Atidėjau lemiamą sprendimą ir nuėjau vėl prie to baro įsigyti “Red Bull” bei degtinės. Sumokėjau stambia kupiūra, ir gavau labai mažai grąžos.

Jei norėjau nors ką gauti iš šios nakties, reikėjo pradėti šokti. Taigi nusiunčiau savo brangų krovinį į paskirties vietą – skrandį ir nuskubėjau į šokių aikštelės vidurį, visai kaip gaisrininkas į degantį namą. Tvarte jau buvo tirščiau žmonių – na ne visai kaip Tokijuje per piko valandas – bet tikrai daug daugiau gyvybės, nei tose žole apžėlusiose kapinėse, kurias radome čia tik atėję.

Man atrodė, kad šoku tarp medžių giraitėje. Nes dauguma mano vakaro bendrakeleivių tiesiog stoviniavo ir, atrodo, aptarinėjo įvairių pretendentų į Turnerio meno apdovanojimą nuopelnus.

Reikėjo imtis kažko drastiško, todėl ėmiausi iniciatyvos ir nusiplėšiau viršutinį apdarą, pademonstruodamas mano pritrenkiančiai suręstą kūną po prigludusiais baltais marškinėliais be rankovių. Dabar ultravioleto šviesos plieskė į mano baltas kaip pienas rankas, ir aš tapau gyvu šviesų šou. Bet tada mano vidinis balsas tarė man: “Ne, Džonai, tau nereikia šį vakarą būti atsarginiu striptizo šokėju”, ir aš vėl užsimečiau apdarą.

Nors ir kiek stengiausi, nesugebėjau įsikirsti į Unique 3, nepaisant jo atkaklių bet padrikų bandymų paskrečuoti ir skausmingų pastangų miksuoti. Nugalėtas aš grįžau pas savo draugus ir pradėjome aptarinėti visokius nepaprastai svarbius pasaulinius klausimus.

Staiga Unique 3 pasirodymo tempas pasikeitė ir virš šokių muzikos aikštelės nuvilnijo pirmieji Goldie “Inner City Life” akordai.

Noriu būti suprastas teisingai – esu didelis drum’n’bass gerbėjas. Kaip baltasis šoku visai neblogai pagal velnišką boso liniją ir esu suplojęs nemažai pinigų tam, kad pamatyti Roni Size, Grooverider ar Dillinja. Bet sumiksuoti tokį klasikinį gabalą su house muzika atsisveikinimui… Jei Unique 3 būtų gladiatorius ir maldautų išgelbėjimo Romos Koliziejuje, aš jam parodyčiau žemyn nukreipto nykščio signalą. Sprendžiant iš aplinkinių žvilgsnių, tokį pat signalą būtų parodę visi į “Warp’s Xmas Party” susirinkę pižonai.

Unique 3 nutapnojo nuo scenos skambant skystiems plojimams, mosikuodamas savo plokštelėmis visai kaip Fatboy Slim prieš dešimtis tūkstančių Braitono pliaže. Jį pakeitė kitas vakarėlio meniu punktas – techno pionierius iš Detroito Jimmy Edgar.

Jimmy Edgar yra per gyvenimą susikrovęs nemenką reputaciją. Jis pradėjo kurti muziką būdamas dešimties, o penkiolikos jis grojo Detroito vakarėliuose šalia tokių milžinų kaip Derrick May. 2002 jis gastroliavo po Šiaurės Ameriką ir Japoniją, čia jį pastebėjo Warp ir sekančiais metais pasirašė sutartį.

Aš tikėjausi išvysti žmogų, kuris turėjo šlovę rankose, charizmą, savo stilių scenoje, kuri įtrauktų klausytojus ir ištirpintų jų protus iš dangaus atsiųstų breaks bei loops sprogimuose. Ir perkeltų juos į Valhalą.

Tačiau sugrįžkime į realybę. Jimmy Edgar pasirodė scenoje. Jis atrodė tarsi nelauktas vaisius meilės akto, kuriame dalyvavo heroino prisivariusi gėjų ikona Joaquin Phoenix ir nedidelio technikos universiteto grafinio dizaino specialybės pirmo kurso studentas.

Tačiau vyras vykdė savo misiją… Iš karto matėsi, kad berniukas užaugo techno gimtinėje ir kai susitvarkė savo nešiojamus kompiuterius, jis įsijungė – tarsi tapo Matricos dalimi.

Už atlikėjo nugaros sušvito beprotiškai avangardiški, minimalistiniai vaizdai, kurie šmėžavo iškreipdami statinius šablonus pagal drebantį muzikos greitį. Jo blyški oda blizgėjo monitorių šviesoje. Edgar žengė į zoną ir pradėjo kurti – kaip beprotis alchemikas tolimoje nežemiškoje laboratorijoje.

Be jokių abejonių jis turi įkvėpimą, techniką, talentą ir yra tikras menininkas. Jo stilius – tikras glitch, error and warp grynuolis. Jimmy turi puikią techniką ir tiesiog susilieja su kuriamu garsu.

Deja, kai kurie žmonės iki galo nesupranta tikro meno, ir aš esu tarp tų nedorėlių. Po dešimties minučių klausymosi pasijutau kaip autokatastrofos liudininkas. Žinote, kai nesinori žiūrėti toliau, nes šlykštus vaizdas, bet esi kaip užhipnotizuotas.

Šokti buvo neįmanoma. Edgaras buvo taip minimalistiškas, bet toks sunkus… taip frystailino, kad man pasidarė išties baisu. Vienu momentu padėkojau klubus bei klaberius globojančiam šventajam, kad taip ir nepriėmiau jokio sprendimo dėl to šekspyriško klausimo, kuris aptartas aukščiau. Buvau blaivas, švaraus proto ir kontroliavau didžiumą savo refleksu – bet vis tiek mano smegenys pradėjo tirpti kaip pigi gimtadienio žvakė.

Sunku apibūdinti Jimmy Edgar skambėsi. Eksperimentai?… Taip.

Apibendrinant, mano nuomone, Edgar kūrė tikrą garsų kakofoniją be jokio pastovumo ar atskaitos taško. Įsivaizduokite dvyliką treningų besisukančių skalbimo mašinoje ir tuo metu už lango aliuminio konstrukcijas griaunančią ir nuo aukšto stogo mėtančią statybininkų brigadą. Dabar visa tai vaizduotėje sumaišykite su ilgais nagais, brėžiančiais klasės lentą; žiurke, įmesta į stiklo ąsotį ir bandančia iš ten išsigauti, bei už dešimties mašinų eilėje skambančios stereosistemos bosu. Gausite kažką tokio truputėlį panašaus į Jimmy Edgar kuriamus garsus.

Rimtai jums sakau… jei būčiau buvęs al-Qaeda kalinys tame Gvantananamo kalėjime ir amerikietis tardytojas man būtų užleidęs Jimmy Edgar muzikos, aš iš karto būčiau palūžęs ir pasirašęs ant bet kokio prisipažinimo, kokį ten būtų pakišę.

Gal atrodo, kad aš čia rašau kaip visiškas cinikas, kuris nežino ko nori ir kuriam niekas neįtiks, bet patikėkit aš nebuvau vienintelis tą naktį be žado likęs žmogus. Šokių salė sustingo ir žmonės atrodė persigandę. Esu lankęsi keliuose tikrai žiauraus, griežto garso vakarėliuose – tokiuose kaip Megadog šventės Mančesteryje – bet Jimmy Edgar tikrai niekam nerekomenduoju klausytis tamsią naktį mėnesienoje, jei dar nors kiek norite išlaikyti turimus proto likučius.

Po pusantros valandos pradėjau graibytis kišenėse, ieškodamas rūbinės bilietuko, nes reikėjo ištrūkti į šviežią orą, į pasaulį kur viešpatauja protas, bet įtikinėjau save, kad gal greitai viskas baigsis. Galų gale jis pradėjo stabdyti su trupančiais, epileptiniais trukčiojimais,kol nepasiekė stogą nuraunančio finalo, kurį sudarė dešimt minučių balto triukšmo. Manė apėmusi paranoja į ausį šnibždėjo, kad mano kūnu jau laksto plaukuoti vorai.

Išties, Jimmy Edgar yra fantastiškas muzikas: tai ką jis groja yra nauja, originalu, bet neturėtų skambėti klube. Gerai, aš čia pavariau ant techno, bet Jacks buvo tikrai tik saujelė žmonių, kurie šoko pagal Edgarso muziką. Tai buvo tie užkietėję techno elitinių būrių kariai, kurie gali šokti pagal bet ką – nuleidžiamo tualeto garsą ar gatvėje pasigirdusią automobilio signalizaciją.

Bet tuo metu mūsų išgelbėti ant balto vienaragio jojo XXI-ojo amžiaus Žana D’Ark, Dievo siųsta ištikimiems ir nuolankiems klaberiams iš tamsiojo Detroito valdovo žinią nešė žavinga, išdaigi, vingri gelbėtoja. Ir pagrindinė priežastis kodėl aš čia atėjau. Miss Kittin.

Miss Kittin pirmą kartą pasirodė mano akiratyje šią naktį per tą balto triukšmo apokalipsę, kuri buvo Jimmy Edgar grojimo finalą. Sunku susidaryti kokį nors įspūdį apie personą, kai matai tik jos viršugalvį, išnyrantį tarp plokštelių grotuvų, ir tas viršugalvis dar stengiasi pasislėpti nuo žiūrovų.

Laikas nuo laiko ji išnirdavo pasukioti rankenėlių ir mygtukų, kol Jimmy Edgar be gailesčio dorojo publiką savo gabalais. Bet galų gale pono Edgar solo pasirodymas baigėsi ir ant scenos užlipo Miss Kittin, o Detroito smogikas pradėjo jai akomponuoti.

JI ATNEŠĖ ŠVIESĄ.

Kaip tikras kritikas susikaupiau ir stengiausi susidaryti nuomonę apie pagrindinę vakaro žvaigždę. Negalėjau apsispręsti ar ji gražuolė, ar lesbietė. Už jos nugaros pasirodė visiškai kitokie vaizdai – kaip PowerPoint prezentacijoje pradėjo suktis manekenai, žymūs sportininkai, paskui veiksmo filmų žvaigždės ir soft porn koliažas ir vėl viskas iš naujo. Vaizdų seka buvo nelabai suprantama, bet ji žavėjo ir puikiai derėjo su muzika bei pagrindine veikėja.

Po minutėlės nusprendžiau, kad Miss Kittin uiš tikrųjų ne lesbė, o graži moteris su vyriškais bruožais. Ir tai gerai, nes kai eini į klubą ant scenos nori matyti tikrą saldainį ir tuo pačiu magą, kapojantį ir miksuojantį vakaro garso takelį. Man patinka už grotuvų matyti Lisa Lashes, nes ji tikra gražuolė. Tačiau, jei jos groja šlamštą ir yra pakviestos į klubą tik dėl išvaizdos, tai nešvari apgavystė!

Apie kiekvieną menininką reikia spręsti pagal jo ar jos kūrybą. Miss Kittin nenuvylė. Ji išlaikė sudėtingą temą per visą naktį, ir aš stovėjau išsižiojęs vienoje vietoje – ne kaip automobilio ilgųjų šviesų apakintas zuikis – bet dėl to, kad išgirdau tikrą ritmą.

Taip… Aš judėjau šokių aikštelėje, ir mano mažą pasaulį buvo apgaubusi palaima. Apsidairiau apink ir mano augalotas pažįstamas judėjo taip kaip Rocky Bilbao kovodavo su įsivaizduojamu priešu pirmajame “Rokio” filme. O tai paprastai reiškia, kad grojantis didžėjus jam labai patinka.

Pasirodymui įsibėgėjant, salė pagyvėjo ir gerokai užsipildė. Praėjus valandai, tvarte sukosi malėsi didžiulė žmonių masė, ir jei ne žemės trauka, garantuoju, kad žmonės būtų šokę ant sienų ir ant lubų.

Miss Kittin grojo labai labai teisingai. Ji paruošė visko po truputį kiekvienam. Ji žavėjo kietakakčius techno megėjus, nes jos grojamas bytas buvo mėsingas, grynas ir žiaurus. Bet ji patiko ir tiems iš mūsų, kuriems patinka šiek tiek švelnesnis gyvenimas, nes laikas nuo laiko įberdavo laiko išbandytus old school house ir funky disco vežančius ritmus. Jos muzika buvo parinkta visiškai eklektiška, bet ji kūrė savo miksą taip, kaip patyręs architektas modeliuoja prabangų pakrantės vilų kompleksą.

Vieną akimirką ji gundydavo minią kelių old school šlagerių rifais, po to juos trenkdavo į šalį ir palaidodavo juos po girgždančiu, kietu ritmo apklotu. O paskui – visai kaip fokusininkas per vaikų gimtadienį – iš skrybėlės išsitraukdavo triušį ir ant publikos užklodavo didelę kvepiančią šilkinę nosinę. Aš iškėliau rankas į viršų, man lūpos šnabždėjo klasikinių hitukų (tokių kaip Miss Jane “It’s A Fine Day” žodžius ir aš likau išsižiojęs vienoje vietoje per visą vietą.

Kai pamatai Miss Kittin, užsimanai kad ji būtų ant scenos visą laiką. Nes ji groja taip, lyg būtų viena iš tavo kompanijos. Taip dažnai didžėjai ir prodiuseriai atrodo per daug rimti – kaip kokie universiteto profesoriai aiškinantys labai sudėtingą matematinę lygtį. Jie atrodo užsidarę savyje, ir atrodo, kad jiems visiškai nelinksma.

Ne Miss Kittin. Ji viena iš tų nedaugelio didžėjų, kuri, atrodo, stovi ne už grotuvų, bet prieš juos. Ji sunkiai dirba, bet tuo pat metu šoka, rūko, juokiasi, žaibuoja akimis į publiką ir nenustygsta vietoje. Ir ji dainuoja.

Iš tikrųjų, ar taip jau daug didžėjų savo grojamą gabalą papuošia vokalu? Tiesa yra tokių kaip Judge Jules, kurio firminis triukas – per pasirodymą pradėti groti trimitu. Tačiau tai kartais būna labai jau dirbtina. Miss Kitten tiesiog ima ir dainuoja švariai bauginančiai. Ji netgi nekreipia dėmesio, kai kas nors pribėga ir pradeda fotoaparatu blyksėti tiesiai jai prieš veidą.

Ji grojo su publika kaip su arfa, ir netgi aukščiau paminėtos cheminės atakos aukos grįžo į gyvenimą, bet gal tai buvo tik pirma mėšlungio stadija. Ištisas dvi valandas ji grojo per greitai, ir visą tai laiką vilnijo minia žmonių, susirinkusių iš viso Londono pabūti kitur

Jei būtų mano valia, aš visiems didžėjams įvesčiau “batukų testą”. Tai yra prieš kiekvieną vakarėlį apsiaučiau baltutėlius sportbačius ir ryte pažiūrėčiau, kaip jie išsilaikė. Dėka Miss Kittin mano baltų Converse pora atrodė taip, kaip visą naktį būčiau ėjęs per purvinus laukus. Aš pasijutai labai nusivylęs, kai Miss baigė savo pasirodymą. Taip gaila, kad ji gyvena tame savo Berlyne ir negali daugiau laiko praleisti Londone. Ji išgelbėjo mane tą naktį, nusmurgusį vakarą pavertusi akinančia švente.

Per vieną iš nedaugelio kelionių iš mano viečikės šokių aikštelėje į vietą kur karaliai pėsti vaikšto, aš atsitrenkiau į trisdešimtmetį, kuris dėvėjo skrybėlė. Skrybėlė labai tiko Helovynui, bet visai netiko kalėdiniam vakarui. Dar jis dėvėjo kostiumą.

Jo akyse atsispindėjo išgąstingas žvilgsnis ir aš padariau išvadą, kad tai dar viena auka, įkritusi į K-hole. Tačiau aš labai klydau, nes tai buvo dar vienas Warp čempionas Milanese.

Milanese, iš Birmingemo kilęs londonietis neseniai (berods rugsėjį) išleido šešių dainų mini albumą “1 UP” ir jis turėjo groti po Miss Kittin. Milanese groja intelektualų, konstruktyvų, jungle įtakotą techno. Bet po Miss Kittin groti tąnakt buvo sunku.

Ji išėjo iš scenos lydima didžiulių aplodismentų, ir aš supratau, kodėl Milanese atrodė truputį susijaudinęs. Bet jis pradėjo savaip. Gaila, kad negaliu pilnai papasakoti apie Milanese pasirodymą, nes ketvirtą ryto mes nusprendėme jau traukti namo. Iš pasakų princo aš beveik pavirtau į sukiužusį moliūgą, o rytdieną mes dar buvo susitarę eiti pasižiūrėti didžiausio praėjusių metų atradimo – Milo.

Bet per tas penkiolika ar dvidešimt minučių, kol klausiau Milanese – jis darė įspūdį. Jis nekėlė tos hedonistinės linksmos beprotybės kaip Miss Kittin, bet ramiai, švariai ir labai protingai statė savo setą. Ir puikiai bendravo su publika.

Viskas ką gero aš dabar galiu padaryti Milanese, tai prižadėti sau, kad naujais metais pasistengsiu susirasti kur jis gros, ir nueiti išklausyti ištiso jo pasirodymo. Būtų šaunu ir padaryti su juo interviu. Taigi, kaip pasakytų mokslo vyrai, Milanese reiktų atidžiai stebėti.

Warp yra eklektiška įrašų kompanija. Jie į vieną dėžę surinko labai įvairių gražių garsų kolekciją. Buvo ir ne tokių gerų, bet tai tik man gal taip atrodo. Be abejo Miss Kittin buvo viršūnė, bet ir Milanese maloniai nustebino, ir esu tikras kad dar daugiau apie jį išgirsime 2005-aisiais.

Gerų jums Naujų Metų iš Londono.

John Foster yra nepriklausomas žurnalistas Londone.
Julius Stankus yra nepriklausomas fotografas Londone.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė Marius Listopadskis

Straipsnis originalo kalba (Word DOC)

© John Foster 2004