Knygų lentynų knibždesys, Nauji metai

Dieve mano, dieve didžėjau, vėl, jau vasaris, kai būna tas knygų lietus pačiame pūgos „minus dvidešimt celsijaus“ vidury, pačiuose prašmatniuosiuose „Litexpo“ rūmuose, kurie išbarstyti su visais savo paviljonais nepaaiškinamoje neįžengiamoje Vilniaus miškų aplink Lazdynus-ar-tai-Karoliniškes, o gal Gerąją Viltį, glūdumoj. Knygų lietus rūstus ir rūgštus, jis graužia mūsų akis, nuo popierių ir kompo klavišų įdiržusias rankas, knisasi po kišenes ir pinigines, traukdamas iš ten neįtikėtinas gausybes vertybinių popierių, kurių tiek nė nežinojai turįs.

Išskyrus tuos, aišku, kurie knygų meno kūrinius tikisi-žino nemokamai gausią per pažįstamus leidėjus, per pažįstamas redakcijas-nepravdakcijas, per pažįstamus rašytojus (bent jau apžvalgų). Tuos tarp mūsų vaikštančius ir mūsų gal nė neįtariamus šunsnukius, kurie praeidami pro apsaugą jaučiasi saugesni parodę talonėlį „spauda/press“, nors tikras tikrai vidurinei klasei subalansuotas bilietas į visą mugę su visais priedais ir skrajutėlėmis tekaštuoja, tarkim, 4 Lt.

Turbūt pirma mintis, dar besimuistant pašėlusiame mikroautobuse, žinančiame kelią į tas Lazdynų ir pan. dykynes, – kad mieste Mugės reklamos mažiau nei pernai, o vis dėlto maždaug komplimentas organizatorių rinkodaros aistrai įpūsti senosioms formoms – tiems surištiems, presuotiems popieriaus lakštams, garuojantiems spaudos kvapu – prekinę gyvybę. Tas momentas, kai dėdės, kurie, rodos, turėtų didįjį laiką prainkšti savo prismilkusiuose kambariūkščiuose po staline lempa ir Lietuvos radijo trečiąja programa, pasirodo plakatinėse nuotraukose, reklamos klipuose, barsto intervus. Dabar visi švyti kostiumuose, spaudžia rankas, dėlioja parašus. Kad taip ir norisi net ir šitą scribble rašinį priduoti kokiai www.spausdink.lt spaustuvei, kuri jam užmaukšlintų blizgantį viršelį ir kokį juodų avių dizainą, pasiimti savo 20 auksinių egzempliorių ir atsistoti „5 taškas nulis 2 xxx prašom malonūs skaitytojai“ stende su kasos aparatu.

Dar vienas komplimentas, kad organizatoriai nepraleido pro ausis pernykščių priekaištų, kad kultūriniai ar kaip juos bepavadinsi renginiai (ir dažniausiai panašaus „formato“) sugrūsti po tris į tą pačią valandą skirtingose to angaro ar net miesto vietose. Šiemet jie pasitempė ir sugebėjo tuo pačiu laiku paskirti šešis įvykius.

Kita tokia, maždaug, idėja-klausimas labiau korespondento tapatybei, deja, ateinantis į galvą jau įsitaisius tarp nenusakomo amžiaus dvasingų moterų ir vyrų pakiliais smakrais, katrie iš savo atitinkamų kamurkių susirinko į šitą šventinį pristatymą, susitikimą, rašytojo autografų dalybas – ką iš tikrųjų čia veikiu? Užuot turėjęs reikalų su konkrečia knyga, jei man jos reikia, prasišiepęs, linksėdamas žvelgiu į už stalo su mineraliniais buteliais susmukusius niekuo dėtus žmones, besikeičiančius tokiais egzistenciniais klausimais kaip „ar tie autobiografiniai motyvai jūsų romane tikrai autobiografiniai?“ bei „o tai apie ką bus jūsų sekanti knyga?“ ir „ar rašydama/s galvojate apie skaitytojus?“ arba „kaip atrodo jūsų įprasta diena? Rašote rytą ar labiau vakare?“

Žvaigždės, žinoma, čia mus vis dar pritraukia mažiausiai jos, kurias pasąmoningai norisi paliesti bent akimis – pradedant Senjoru Doriforu Parulskiu ir baigiant „Politikos“ Adamu Thirlwellu. Reikia pripažinti, kad pirmasis su savo rinkimine komanda naująjį žurnalinį romaną visai apgynė (nors galim ir irzliau: knygą apie knygos rašymą? Come on, kiek tokių galima? Ar dar eitumėt į filmą apie filmo kūrimą?). Ir dar šoumeniškai, vos ne šiurpu salei per nugarą, atrėžė pabaigoje iš žiūrovų atsistojusiai į buhalterę panašiai merginai, kuri neprisimenu ar gavo mikrofoną maždaug tokiam klausimui: „tai o gerbiamas siguti, parulski va man kaip namų šeimininkei galite pasakyti (…) kokią nors priežastį kodėl aš turėčiau čia įsigyti tą jūsų knygą (…) vadinamąjį romaną iš kišenės už ten trisdešimt litų ar nelabai žinau kiek (…) čia jūs pridėstėte apie tokią atseit naują formą netradicinius tekstus ir taip toliau (…) o bet ką ten rasti man nu suprantat skaitytojai kuri nelabai čia ir (…) tai vat mano klausimas ir būtų kodėl aš turėčiau imti šitą knygą ir gilintis ar bandyti suprasti tas jos visas netradicines puses ir taip toliau o be to (…)?“

Tiesa, kaip juodas debesis per šitą knygą eina ne vien – vėl – antikiniai bei – vis – bibliniai ekskursai, bet ir postpiaras, t.y., įpročiu tampantis SP paprotys susikaupusiai kritikuoti jam skirtą kritiką, nes pats turi kritiko postą ir atitinkamų kanalų (tiesa, pavadinimai geri, pvz., „Sutrikusi kritika“ – gal vėliau reiks taip pavadinti ir tų kritinių esė „jei kritikuojate, tai mano kūrinio nesupratote, jis jums per protingas“ rinkinį?). Tokie motyvai, panašu, apžergę ir naujausią SP rašinį, iš tikro turėjusį recenzuoti Gombrowizciaus romaną „Šatėnuose“.

Mažutį ir gražutį „Politikos“ parašytoją teko garbė pamatyt tik spaudos konferencijoje, kur tasai gudriai ir grakščiai sutramdė klausimą apie savo romaną: „jei „Politikoje“ buvo daug sekso.. tai šioje knygoje jo visai nebus. Ir jei.. „Politika“ buvo apie jaunus žmones Londone, tai mano naujas kūrinys kalbės tik apie senus.. žmones, eeerm, Kaire“. Jėga. Manau, šių metų Beigbederis (kaas toksai?). Kitais metais bus kas nors kitas..

Kitas neabejotinas vardas ir auksinis kardas, į kurį turėjo būt nukreiptos visų žurnalistų plunksnos, ir suktieji „jūsų ateities planų“ klausimai, tai turbūt sidabro sniegas juodasis smuikas obeliskas Maxence Fermine, kurį geroji leidykla Lietuvoje nežinau ir neįdomu ar sėkmingai bando paversti naujuoju Coelho ar Bachu – bent jau tiems neištveriamiems tarpams, kol išeis tų nauji leidimai. Prisipažinsiu, neatradau savo dienotvarkėje-baltoje-drobulėje vietos palaižyti garbiojo svečio mantijai ir negaliu papasakot apie naujas intelektualines atvertis, kurių jis prižėrė „Litexpo“ klausyklose, tad įdedu savo tarnybinį raštą apie Fermine vizitinę knygelę:

Maxence Fermine “Sniegas” (Neige). Alma littera, 2003 Vilnius

Dauguma skaitovų turėjo pastebėti šį folijoje įserviruotą išankstinį bestselerį su hieroglifu ant viršaus. Tomelis toks žavus ir hipnotizuojantis, kad neigiamų komentarų per visą google’ą užtikau vos vieną (“tokia new age literatūra, nepaisant jos tuščio gestikuliavimo, pigaus neoromantizmo ir pašvinkusio dvasingumo, yra labai perkama – galbūt todėl, kad jos filosofija primena kai kuriuos atvirukus Valentino dienos proga, jos poezija labai artima turistinių pamfletų tekstams, o apimtis labai patogi šiuolaikiniam stresiniam gyvenimui, kuriame taip maža laisvalaikio”), ir tai užklotą masyviais ditirambais.

“Sniegas” – tai puiki dovana Kalėdoms” (tipo kalambūras), teigia kita “recenzija”, ir išties gavau knygą santaklausinės komiksmanijos išvakarėse. Ačiū. Dovanų parinkimas yra vienas nemaloniausių experience‘ų, kokius tik gali primest kalendorius ar kitas horoskopas, ir nelaimingi giminės neprivalėjo per kelis dešimtmečius susiprast, jog turi reikalų su irzliu, netolerantišku, bajerių nesuprantančiu balų žymėtoju. Beje, jie google neprenumeruoja.

Jau iš vienų-pirmųjų sakinių aišku, kad jei dėl nesuprantamų priežasčių apsispręsi skaityt toliau, teks patirti graudžiai juokingą apakusį pus/valandį: „Sniegas – tai eilėraštis. Eilėraštis, krintantis iš debesų baltomis lengvomis snaigėmis./Šis eilėraštis nusileidžia iš dangaus lūpų…“. Na, tai ne tiek juokinga, kiek kvapą-gniaužiančiai nuobodu. Šitas leidinys – tai ne vien filmas, žymėtinas „S“ raide (paprastai tokio blaivia sąmone nežiūrėsi); tai klasikinis lolly-pop, skirtas čiulpti skarotoms gerų mėlynų akių merginoms bei gitariniams vaikinams, kuriems geriausias lounge – „Balti drambliai“ ar kitoks „jaunimo teatras“, ir kurie kartais balansuoja ant ribos, skiriančios nuo tyros meilės ir pasaulį išgelbėsiančios poezijos būrelių. Supraskite mane teisingai – neturiu nieko prieš čiulpimą apskritai, bet vis dar nukrečia šiurpas, kai vidury baltos dienos tai daro, hm, knyga.

Nė neketinu čia kryžiuoti klaviatūrų su leidyklom, esą kam jos propaguoja tokį kičą ir pakuoja suvenyrinę makulatūrą. Priešingai – tai visai gracingas produktas, suplanuotas maždaug rinkos poreikiams ir pan. Keistoji problemos dalis susideda iš leidėjų (bei visokių jų satelitų ir perspausdintojų) bandymų priskirti jį „išlavintam skoniui“, elitiniam naujausių laikų paveldui ar geidžiamiausio (šilkinio) jaunikio A. Baricco braižui. O tai jau ir trikdo, ir provokuoja.

Ir pora raidžių apie turinį. Charakteringa tokio tipo Kūrinių struktūra – kelioninis gan nuosekliai (kad būtų suprantamiau) riedantis siužetas, kuriame sielos pasirinkimai bei varijuojančios formos pamokymai galiausiai baigiasi sielos pilnatve, brandžia sėkme ir išrišimu. Kiekvienąkart stulbina neįtikėtinai schematiški veikėjai, kurių skysta, dramatiška ir romantiška motyvacija verčia galvot, jog tai irgi rinkodariniai b/holivudo (S!) sutvėrimai, vaidinantys marsiečius-amerikiečius, kurie vaidina žmones. Ir t.t. Japoniškoji kultūra „Sniege“ skleidžiama tokiu autentikos lygmeniu, kokiu „Playboy“ klipe renkamasi, ar merginos šįkart bus geišos, ar vis dėlto automobilių plovėjos: tai fonas, fetišų akcentai, dirbtinė, dirbtinė, dirbtinė virtuvė ir saviveikla.

O gal verta kreipt dėmesį į ekscentriškus ir minėtą auditoriją baidančius pornoerotinius inkliuzus, kaip antai: „jis užmigo, sugniaužęs saujoje pakilusią varpą lyg raudonąjį pipirą“; „…apžiojo baltos krūties spenelį ir čiulpė it mėnulio citriną“; „kol jo varpa pasidarė kaip senas artišokas, o merginos lytis – kaip pamėlynavusi vagelė“? Taip, geriausia statyti knygas iš palyginimų, kaip darė ir Jėzus. Bet norisi lengvai paprieštarauti įtakingam apžvalgininkui mb, teigusiam, kad „Sniege“ nėra nė vieno nereikalingo žodžio: yra jų, yra. Tai visi knygos žodžiai nuo pradžios iki pabaigos, įskaitant pavadinimą, autoriaus vardą ir pavardę. Saugokite savo mėlynas vageles, avelės.

2/10 – už trumpumą ir dvi pavykusias eilutes kažkur tarp tų haiku

Aišku, atsiprašau – tiesiog dėl kažkokių priežasčių rašytojo Maxence Fermine svetainė dotcom nesutiko spausdinti šios recenzijos.

Beje, nerealu – Mugės išvakarėse jos organizatoriai, iš jų vienas Leidėjo asociacijos viršininkas, keistai sutampantis ir su vienos leidyklos vadovo pavarde, sėdėjo televizinėje spaudos konferencijoje kolūkinės laidos „Kultūra“ (LTV) eteryje ir vėl prislopintu, intriguojančiu balsu pristatė savo brangųjį Maxence, „na, žinoma, čia jau toks labiau literatūros gurmanus, subtilesnio skonio skaitytojus dominantis autorius…“ – taip ir išbėgau akis degdamas į tualeto kambarį.

Kas dar? Kas dar, jei jau ir taip atsibodo apie tą patį. Nevaikščiojau ir po tas lentynas – viskas taip įdomu, taip gražu ir patraukliai sufasuota, kad net nėra ir ką veikti. Buvau pamiršęs, kaip gerai galima apsisvaiginti bežiūrint į kai kurią poeziją.

Nes užsukau į Marčėno ir Grajausko duetinę renga-sesiją, kurią, deja, teko apleisti, kai prie pulto su savo plokštelėmis stojo literatūrologas Sventickas bei literatūros vadovėlis XII klasei V. Daujotytė. Reikia pripažinti, kad tie bernai žinojo, ką daro. Tiesa, gal pasąmonėj ir palinguočiau apie kai kurių Klaipėdos literatūropraktikų metodą – iš šiuolaikinių tekstų formuoti grynai posmuotus bajerius – kad ne per labiausiai jie apsidraudę nuo faktoriaus, kai dauguma bajerių gali pasirodyti – išsireikškim kaimietiškai – nejuokingi, bet apskritai neturiu į tai teisės.

Ir – RoRa. „Lietuvos ryto“ eseistas, akademikas Rolandas Rastauskas, sudarantis vadinamojo jazzo duetą su perkusininku A. Gotesmanu, vadinamuosius eilėraščius be skrupulų suleidžia tiesiai besiraivančiai salei į krūtines. Tai, beje, buvo jo knygos pristatymas, netilpęs į salę ir blogą „Litexpo“ akustiką.

Ir maždaug tiek kol kas, iki. Jeigu ką nors svarbaus praleidau – pridursim komentaruose, ar ne, kolegos, kadangi čia ne statiškoji knyga, o tikra ir atvira naujoji medija, kur tekstas nuolat kintantis ir performuojamas? Smailas!

Straipsniui iliustruoti panaudotos Vitos Tamoliūnaitės ir Tomo Vyšniausko nuotraukos. Ačiū!