Citrinų žele skonis

Jie niekada netikėjo, kad viskas pasieks tokį mastą. Pirmieji trys vaikinų EP, išleisti per 1998-2000 metus jų pačių firmoje Impotent Fury iš karto tapo tikra retenybe tarp kolekcionieriu ne tik dėl išskirtinio garso, bet ir dėl nepakartojamo įpakavimo. LEMON JELLY muzika dažnai vadinama „funk-folk‘u penkiasdešimt svarų per savaitę uždirbančiam bičui“.

Nors tuose žodžiuose ir yra šiek tiek patyčių, daugelis klausytojų dueto garsus vadina keistai netikėtais ir sodriais. Šiais metais išleisdami naująjį albumą (tuo pačiu ir specialų DVD) „64-95“ vaikinai bandys pakartoti ypatingai sėkmingo „Lost Horizons“ pasiekimus. Žurnalas „DJ“ ilgai kalbino duetą apie naująjį albumą, muziką, darbą studijoje, tarpusavio santykius ir populiarumą. “Ore” suteikia progą artimiau susipažinti su šiais garsų genijais.

Naujasis dueto albumas „64-95“, pavadintas pagal metus, per kuriuos vaikinai surinko savo pagrindinius semplus, vis dar išlaiko ankstesnei JELLY muzika būdingus garsus, tačiau tuo pačiu yra kupinas sunkesnio, nešvaresnio garso. Tad nesitikėkite albumo, pilno hitų kaip „Nice Weather For Ducks“ (kol kas komerciškai sėkmingiausias dueto darbas), kadangi JELLY vaikinai netiki grįžimu prie seno tam, kad pasiektų pripažinimą.

„Blogiausia, ką gali padaryti, norėdamas padaryti ką nors gero, yra bandymas nuspėti savo klausytojus“,– aiškina Fred Deakin, vienas dueto narių, ramiai poilsiaudamas ant sofutės savo leible Wandswortho mieste. – „Tai yra gana dažnas vaizdas šiuolaikinėje muzikos scenoje – kai kas nors padaro ką nors naujo ir įdomaus, atsiranda atlikėjų, kurių reakcija būna „O, tokios publikos mes irgi norime!” O tada sulaukiame daug nekokybiškų originalo pamėgdžiojimų, iš kurių nei vienas netampa sėkimngesniu nei originalas.“

Kai kalba pakrypsta link originalumo, Fredo požiūris ir pomėgiai yra kiek kitokie nei galėtum tikėtis. „THE WHITE STRIPES yra puikus pavyzdys“,– aiškina jis.– „Kas po velniais galėjo pagalvoti, kad Britanijoje sensacija gali tapti baltasis, grojantis bliuzą su mergina būgnininke?! To neįmanoma pakartoti, nors daug kas bando tai padaryti. Panašiai su šokių muzika. Sėkmingiausi įrašai yra tie, kurie naujai gimsta kažkieno galvoje, o ne iš to, kad kažkas bando nuspėti ir įtikti publikos skoniui. Taigi publika gali reikalauti dar vieno „…Ducks“ albumo, tačiau svarbiausia mums yra išlaikyti atstumą nuo viso to.“

Albumas – ne ramiam fonui

„64-95“ prasideda nuo „Come Down On Me“ darbo, kuriame girdimos ir dabar jau nebeegzistuojančių metalistų MASTERS OF REALITY gitaros. Tai aiškus pareiškimas, kad LEMON JELLY nenori kurti „užkandžių vakarėlio“ albumo.

„Mes nenorėjome padaryti kažko, ką žmonės grotų kaip foną jų pašnekesiams“,– trumpai paaiškinas Nickas Franglenas, kitas dueto narys, prieš vėl įsikišant Fredui: „Jei žmonės mėgaujasi mūsų muzika, tai yra puiku, nesvarbu kaip jie tai darytų. Tačiau tuo pačiu mes norėtume, kad jie atsisėstų ir įsiklausytų į muzika, o ne leistų ją fone.“

Štai kodėl „Come Down On Me“ pradeda albumą su didžiule energijos doze, kuri priverstų kiekvieną vakarėlio dalyvį springti užkandžiais. „Šiame darbe mes įdėjome vieną protingą gudrybę – pradžioje viskas groja labai tyliai, taigi klausytojas pagarsina muziką ir tada… BOOM! Tai yra mūsų būdas pasakyti „Jūs manėte, kad pažįstate Lemon Jelly? Pagalvokite dar kartą!”

Fredas tikina, kad duetas visada turėjo “sunkiąją pusę”. „Jei pažiūrėsite į mūsų ankstesnius du albumus, tai rasite tamsiąją jų dalį. Tik šiame albume tai daug aiškiau atskleista.“ Visgi tokie darba,i kaip „The Slow Train“ su jo kičiniu vokalu rodo, kad Jelly išlaikė ir tą amžinai žaismingą pusę, verčiančią daryti tokius šedevrus, kurie tiesiog kutena jūsų ausis nekreipdami dėmesio į kietumą. „Taip, visuomet būna tokia albumo dalis, už kurią mus turėtų sulyginti su žeme. Bet jei darbai geri, mums jie patinka, kodėl mums tai turėtų rūpėti?!“

Semplų virtuozai

JELLY vaikinai „64-95“ panaudojo labai eklektišką semplų rinkinį. Be jau minėtų metalistų sempluoti septyniasdešimtųjų popsistai Gallagher & Lyle, škotų pankai THE SCARS ir r&b vokalistė Terri Walker. Čia netgi galite rasti Williamo Shatnerio (žinomo kaip Captain James T-Kirk) vokalą, kurį vaikinai gavo kaip skolą už paskutiniam jo albumui prodiusuotą kūrinį.

Tipišku JELLY stiliumi prie šių atraminių semplų kruopščiai lipdomi, kiti garsai. Prodiusavimo genijus Nickas – tylesnis, bet ne mažiau svarbus dueto narys – nenustygsta vietoje norėdamas pratarti nors žodį. Šiaip ar taip, juk tai jo stichija – nepaisydamas savo pilno etato kūrybinio Jelly vadovo pareigų jis randa laiko panaudoti savo sugebėjimus PRIMAL SCREAM, Bjork, BLUR, HOLE ir daugelio kitų projektams. Dar visai neseniai jis prikišo savo magiškas rankas prie buvusio THE VELVET UNDERGROUND herojaus Johno Cale albumo „Hobosapiens“. „Mes pradėjome kaip sempluojantis kolektyvas,“– jis pagaliau įsiterpia.– „nors „Lost Horizons“ turi maždaug vieną semplą…“

Būdami perfekcionistai, vaikinai semplais jokiais būdais neteisina tingumo. „Taip, tikrai nepakanka paimti dalį kažkieno kūrinio, pridėti naują ritmą ir sakyti „Ei, ar tai ne puiku? Argi mes ne šaunuoliai?!”– aiškina Nickas. Fredas pratęsia: „Lemonjelly.ky“ (pirmasis dueto albumas, pirmųjų trijų EP rinkinys) daugelis semplų buvo nevykę, bet tuo pačiu turrėjo ir savo žavesio. Tuo tarpu šiame albume visi semplai yra iš kūrinių, kuriuos mes mylime.“

Preciziško tikslumo ir žmogiškos šilumos derinys

Kiekvienas albumo kūrinys LEMON JELLY yra įtraukiančio, aistringo darbo rezultatas, kuriuo jie pelnytai didžiuojasi. Nickas praleido keturias valandas studijoje vien tam, kad išgautų būgnelio garsą, kuris per visą albumą pasigirsta vos kartą. „Rezultatas to vertas,“– aiškina jis.– „Kai įdedi tiek darbo į dalykus, kurių praktiškai niekas nepastebės… na, tai yra kažkas tokio. Kai dabar klausomės „Lemonjelly.ky“, yra kelios vietos, kuriose mes su Fredu susižvalgome ir mėgaudamiesi šypsomės, nes žinome, kad į jas įdėjome ypač daug darbo. Ir iš šio albumo prisiminsime daugiausia darbo reikalavusias dalis – tuo pačiu ir situacijos komiškumą bei graudumą. Tai daro albumą specialiu.“

Tai galbūt šios papildomos pastangos yra tai, kas leidžia netgi jų techninį tikslumą padaryti žmogiškai šiltą? „Manau tai yra kažkas įgimto,“– Fredas gūžteli pečiais.– „Pavyzdžiui jei imtume gabalą „Don‘t Stop Now“… Nepaisant jo tikslumo ir minimalizmo, tuo pačiu metu jis ir šiltas bei turi aistringų užskubėjimų. Nežinau kaip mums tai pavyko, nes visa tai tik technologija – tas pats loop‘as su filtrais ir kitomis įmantrybėmis. Kai mes dirbame kartu, tai atsiranda savaime.“

Remiksams – ne!

Nieko keisto, kad vaikinai neatiduoda savo darbų „Ponui Žinomam House Prodiuseriui X“ remiksavimui. Ne, jie žino, kad kūriniai geriausi tokie, kokie yra ir verčiau įrašo keletą naujų darbų papildyti pagrindiniui singlo darbui. „Atiduoti kam nors mūsų įrašus ir pasakyti „padaryk gerą house miksą iš šito“?“– krūpteli Nickas.– „Na jau ne… Štai taip jis skamba ir tai yra ką mes padarėme. Taškas.“

„Taip, tai tikra rakštis geroje vietoje,“– nusijuokia Fredas.– „Taip, yra keletas tikrai nuostabių remiksų, bet apskritai tai tėra pretekstas nuplėšti daugiau pinigų iš klausytojų. Tad kas per velnias?! Įrašų kompanijos per ilgai tai naudojo kaip rinkodaros įrankį. Ko gero kiek kitaip šnekėsime kai išleisime keletą remiksų šiais metais, ha ha… bet kol kas JELLY yra griežtai prieš remiksus!”

Tad kodėl gi jie laikosi šokių muzikos taisyklių jei yra tik viena koja šioje baloje? Iš tikro Jelly naudoja linijinį, kilpomis paremtą muzikos schemą, naudojama šokių muzikoje, bet tai ir viskas. „Mes nusprendėme, kad vadovausimės šokių muzikos taisyklėmis, bet nesileisime jų valdomi. Tačiau tai yra mūsų šaknys – jaučiamės labiau šokių, o ne indie grupe,“– aiškina Fredas. Akivaizdu, kad Fredas ir Nickas atstovauja labiau eksperimentinę šokių muziką. „Išeina tikrai nemažai gerų gabalų,“– tęsia Fredas.– „Deja, bet tuo pačiu išleidžiama ir gausybė šiukšlių. Baisiausia, kad žmonės tai perka. Bandos muzika.“

DVD – „smegenų perkrovimas“

Dabar ambicingasis duetas pagamino ir „64-95“ DVD versiją, kuri demonstruoja Fredo dizaino kompanijos Airside sugebėjimus psichodeliškų idėjų kupinuose vaizduose. „Smegenų perkrovimas!”– džiugiai šypsosi Fredas.– „Įsivaizduoju, kad bus nemažai žmonių, kurie parsineš DVD namo su uncija žolės. Ir jų reakcija bus maždaug „FUCKING HELL!”

Koks gi buvo visos šios vizualios beprotybės tikslas? Nejaugi jiems nepakanka skrupulingo krapštymosi studijoje, viršelių kūrimo, vadybinio darbo, prižiūrint kiekvieną JELLY pasaulio aspektą, įskaitant ir atributiką? Nickas paaiškina pagrindinį kriterijų, pagal kurį duetas nusprendžia, ar imtis ko nors nauja: „Mes klausiame savęs, ar tai pridės mums naujo papildomo darbo. Ir jei atsakymas yra „Taip“, mes to imamės!”

Vaikinai kikena kaip kokie mokyklinukai. Jie aiškiai jaučia vienas kitam didelį supratingumą ir pagarbą, sumaišytą su aštriu, užkrečiamu humoro jausmu. Galima tik įsivaizduoti kaip jie juokauja ir juokiasi būdami vieni studijoje. „Tipiškas JELLY vaizdas yra kai vienas mūsų kažką daro prie aparatūros, o kitas rėkauja „Jo, daryk šitą! Ne, ne tą, daryk aną kvaily!”– aiškina Fredas.– „Taigi kažkuris būna vykdytojas, o kitas stebi, kas vyksta. Jei bandytume abu daryti tą patį, nieko nepavyktų. Mums būtinas visas vaizdas.“ Nickas pratęsia: „Keista, kad mes nesiginčijame. Mes suprantame ir gerbiame vienas kito požiūrį. Mes esame labai skirtingi žmonės, bet abu dalinamės meile garsų įvairovei.“

„Mes neturėjome kontrakto,“– prisimena Nickas.– „Ir niekada nesiekėme tokio tikslo. Niekada nesiekėme tapti tarpgalaktiniais multimilijoninių tiražų atlikėjais. Mes visada tenorėjome kurti gražią muziką su gražiais viršeliais.“ Ir jiems tai tikrai pavyko. Jų įrašai visuomet buvo įpakuoti nuostabių spalvų ir vaizuotės rezultatuose. „Mes esame kontrolės manjakai,“– prisipažįsta Nickas.– „Prie to prisidėjo ir tai, kad mes pradėjome viską darydami patys. Pirmajam EP Fredas ranka pagamino visus viršelius. Visai tai pareikalavo labai daug darbo.“

Scenos anti-žvaigždės

Natūralu, kad dirbant tiek daug lieka mažai laiko būti „kietiems“. Ar matėte nors vieną žurnalą su Lemon Jelly ant viršelio narciziškose pozose, kurios dažnai būna darbo dalis? Ko gero nustebsite, tačiau jie visuomet vengė kamerų. Ir tai neturi visiškai nieko bendro su tuo, kad vaikinai yra vyresni nei jūs galėjote pagalvoti.

„Mes turėjome fotosesiją savo pirmajam spaudos rinkiniui, tačiau kai peržiūrėjome rezultatus, supratome, kad tai tikrai nuobodu,“– prisipažįsta Fredas.– „Pora beveidžių šokių muzikos moksliukų. Mes ensame apsigimusios asmenybės kaip ROLLING STONES. Mes esame studijinis duetas. Mes nusprendėmepadaryti ką nors įdomesnio. Tada ir nusprendėme padaryti tas iliustracijas.“

„Bent jau nėra didelio pavojaus būti atpažintiems gatvėje… O tai yra gerai,“– šypsosi Nickas.

Dar viena užuomina apie jų požiūrį į šou verslą atsiranda, kai Fredas prisimena pasirodymą Londono Somerset House, kur jie pristatė savo kūrinius, tokius kaip „Come Down On Me“. „Mes bijojome, kad žmonės pradės reikalauti daugiau LEMON JELLY,”– jis prisimena.– „Kadangi negali išleisti įrašų labai dažnai, privalome kartas nuo karto pasirodyti.“

Somerset House vakarėlio atmosfera buvo panaši į šeimos išvyką. Ir nors jis buvo už milijono kilometrų nuo „unikalios“, euforijos nuotaikos, tuo pačiu jis buvo už daugybės šviesmečių nuo pigaus kičinio popso pramogų. „Mes nesame stiprūs scenoje,“– atskleidžia Fredas.– „Mes gerai darome tai, ką mokame, bet tai nebūtinai reiškia pasirodymus scenoje. Taigi mes randame kitokį būdą išreikšti save. Mes juk ne Madonna. Ir net Kylie. Ir net ne Chrisas Martinas.“

Vietoje to jie sukuria savo visatą, kurioje muzika, grafika, o dabar ir animuotas siurrealizmas susilieja į žaismingą, vaizdingą, linksmą vakarėlį. Jie yra sempluojantys eksperimentatoriai, kuriems tiesiog išeina kurti užkrečiančią muziką. Tačiau čia ir problema – vaikinams nuolat tenka laviruoti tarp troškimo klausyti savo muzika gyvenančios širdies ir noro atsiriboti nuo arogantiškų pašaipų dėl užsitarnautos tūkstančių melomanų pagarbos.

Šiaip ar taip jie gerai žino, kad nusipelnė minios žmonių, kurie yra pasirengę mokėti pinigus už jų bendros vaizduotės rezultatus. Rezultatas yra – „64-95“ parduotuvėse nuo sausio pabaigos ir yra vertas šios minios pinigų.