Kino Pavasario kronika: I dalis

Jubiliejinis Kino pavasaris prasidėjo. Didžiausia kino šventė metuose šiemet vilioja didesniu filmų skaičiumi nei bet kada ir Che Guevaros drąsiu žvilgsniu. Populiarusis maištininkas čia tikrai reikalingas – kino teatro uždarymas irgi gali virsti gera traukos priemone teisingai sudėliojus akcentus. Ir puiku, nes kad ir ką bekalbėtų Coca Cola Plazoje, šito kino teatro galimai 2009-tųjų Europos kultūros sostinei reikia.

Atidarymo seanse, prisipažinsiu, nebuvau. Iki pat juostos kaulų smegenų žinodamas Amenabaro nesuvaldomą norą ką nors pravirkdyti tiesiog praleidau šį filmą. Užtai kitą dieną atsigriebiau su kaupu – pamatyti blogiausią festivalio filmą yra beveik taip pat svarbu kaip ir populiariausią. Argentiniečių „Šuo bombonas“ tai, kaip filmo plakatas įtaigiai teigia, istorija apie instinktus, likimą ir draugystę. Gana garsus Pietų Amerikos režisierius Carlos Sorinas jau ne pirmą kartą smaginasi savo filme vaidinti pakviesdamas neprofesionalius aktorius. Rezultatas gavosi labai keistas : pagrindinio vaidmens atlikėjas (Juan Vileggas) – pagyvenęs mechanikas, filme rodomas kone 80% laiko, naudoja vos dvi grimasas, viena kurių yra nuoširdi šypsenėlė, o kita vadinasi nuoširdžiu sutrikimu. Įspūdinga.

Populiariausias praeitų metų vengrų filmas „Kontrolieriai“ irgi prasideda įspūdingai – Budapešto metro kompanija įsileido jauną režisierių filmuoti filmą savo darbo zonoje ir kaip prabėgus titrams konstatuoja kompanijos direktorius (kad būtų juokingiau, dar skaitantis tekstą iš paduoto lapo) filme vaidinantys kontrolierius žmonės jokiu būdu nėra iš gyvenimo paimti personažai. Filmas Vengrijoje sukėlė tikrą bumą ir sumušė šalies žiūrimumo rekordus. Gerbėjams buvo pasiūlyta įsigyti atributikos : nuo marškinėlių iki JAVA žaidimų mobiliajam telefonui. Pats filmas truputėlį prastesnis už ažiotažą, kurį jam pavyko sukelti. Derinant įvairius kino stilius režisieriui sekėsi čia geriau, čia prasčiau.

Šešių trumpametražių filmų rinkinys „Radinių biuras“ – tai žvilgsnis į daug žadančius jaunus Balkanų ir Rytų Europos režisierius, kurių pavardes galime girdėti vis dažniau. Nors lietuviams filmas gali pasirodyti netoks egzotiškas kaip Vakarų žiūrovams (kuriems aiškiai ir yra skirtas), tačiau pažiūrėti kalakuto, kuris sugeba atskirti apskritimą nuo kvadrato, likimą – visada įdomu.

Dar viena egzotiška prekė, supakuota ir paruošta žiūrovui iš Vakarų – senegalietiškas „Moolade“. 2004-aisiais Kanų ekumeninę žiuri matyt buvo apėmusi tokia pat kilnaus misionierizmo dvasia, kuria išsiskyrė ir Mauglio kūrėjas Radjaras Kiplingas, mat nuspręsti suteikti šiam filmui prizą, kuris paprastai skiriamas už humaniškumą, buvo mažių mažiausiai keista. Nors filmas ir aiškiai pasisako prieš prietarus, bet dar aiškiau skirtas „civilizuotų“ europiečių pažinčiai su „neapšviestomis“ Afrikos gentimis. Festivalio oficiali svetainė šiam filmui skiria tokią reklaminę eilutę: „”Moolaade” – tai sukrečianti kultūrinė pažintis su gūdžioje praeityje įstrigusios Afrikos šalies bandymais pasukti šiuolaikinės modernizacijos keliu“. Žodį „sukrečianti“ čia galime traktuoti panašiai kaip XX amžiaus pradžios vieno Vokietijos zoologijos sodo poelgį, kai viename iš aptvarų buvo patupdytas pulkelis Samoa moterų.

Kad ir kaip bebūtų, senyvas režisierius pasuko tuo pačiu keliu, kuriuo nuėjo ir Stonys su savo paskutiniu filmu : „parduoti“ savo šalį vizualiai, pateikiant jos trūkumus yra lengviausias būdus atstovauti tėvynei. Žmonės mėgsta pasijusti protingesniais, kaip kitaip paaiškintum tai, kad Amerikoje tokie populiarūs kryžiažodžiai, kuriuose klausiama, kuri šalis labiausiai mėgsta gruzdintas bulvytes. Bet apie tai jums papasakos „Super didelis aš“.

Na, o super-laimingas-pamatęs-gerą-filmą-aš optimistiškai žiūriu į įsibėgėjantį festivalį ir ypač į filmus atkeliaujiančius kitą savaitę. Čia ir Berlynalės sidabrinio lokio laimėtojas „Povas“ ir mano jau minėtasis „Vėžliai gali skraidyti“, bei naujasis Barto kūrinys – „Septyni nematomi žmonės“. Tad susimojuosime kino salėje.