Michael Ferber “Literatūros simbolių žodynas“

Iš pirmo žvilgsnio šis foliantas atrodo padėsiąs susigaudyti, ką ir kaip suprasti literatūroj. Pirmas nusivylimas: po skambiausia vėliava „literatūra“ čia maloniai subrukama tik „etaloninė“, „klasikinė“ (pradedant Biblija ir antikiniais egzemplioriais), žodžiu, TIKROJI rašliava, kurią galima apibendrinti atsakančiai pabrandinto, rūsy glotniai padulkėjusio brito nuojauta – Šekspyras pavaro, o po jo nors ir tvanas. Maždaug apytiksliai šitaip čia ir atsiskaitoma.

Antras nusivylimas: jei antraštėje tie „simboliai“ ir skamba dar pakankamai nekaltai, tai knygos viduj paaiškėja, jog diagnozė bus viena nemalonesnių simbolizmo atmainų (kaip žinia, net metras Čiurlionis kultivavo tokį tikėjimą keliais dešimtmečiais pavėlavęs, todėl visur laikomas unikaliu menininku). O tai pažodžiui reikštų, kad galbūt atsivertėte šį literatūrinį sapnininką tam, jog galutinai išsiaiškintumėt, ką tame tam tikrame eilėraštyje ar droviame muziejinės prozos puslapėlyje reiškia… sakykime… gebenė… kokia kita gėlė, pvz., mirta… žinoma, lakštingala… mirtis…

Čia ypač įdomu: ką literatūroje simbolizuoja mirtis? Gal nesusipratimą?… varpa… speneliai… oi, juokauju: tai trečiasis nusivylimas. Vėl juokauju.

Žodžiu, laike pasiklydęs leidinys. Tačiau visiškai ir palaimingai nepamainomas bei stebuklingas, jei per klaidą mokotės katalikiškoje panelės Ofelijos gimnazijoje ir kaip tik rytoj reikia atnešti panašios dvasios referatą. Atrodo, mažiausiai 175 simboliai ir tikrai daug kaloringų, autoritetingų duomenų, prasmingų asociacijų.

Ir jeigu ką, leidykla „Mintis“ tebekviečia į Vagos knygų namuose vykstančią spec.efektingą akciją „Gegužė Su Mintim“.