Orange Shortcuts

Šis tekstas sudėliotas iš smulkių ir daugeliu atveju greičiausiai nelabai svarbių įspūdžių apie monarchiją po oranžiniu dangumi. O pirmasis būtų toks:

paskutiniąją balandžio savaitę didžiąsias metų šventes pasitinkančią Olandiją užklupo šiam metų laikui labai nebūdinga 25 laipsnių šiluma…

Grėsmė. Giedrų orų nelepinami olandai ypač vertina saulėtą orą, nes jeigu Europą imtų siaubti liūtys ir cunamiai, žemumų šalis Olandija nertų pirmoji. O kol kas tegyvuoja estetinio drenažo stebuklas – kanalai.

Šopingas. Coffeeshops, smart shops, sex shops, just shops…

Patirtis. Padauginus daržovių viename iš Amsterdamo kofišopų, 165 miesto kanalai sudaro klaikaus labirinto iliuziją ir sėja vidinę paniką.

Mastrichtas nėra šio straipsnio objektas, tik tiek, kad pagal olandų kalbos normas reikia kirčiuoti 2 skiemenį.

Kalba. Yra toks sparnuotas palyginimas: Dutch is German spoken under the water.Olandams tai tik viena iš priežasčių nemėgti vokiečių.

Why not? Jei Niujorko nickas yra Big Apple, tai Amsterdamas turėtų būti vadinamas Big Orange.

Oranžinė spalva. Olandų meilė oranžinei spalvai įsiplieskė prieš kelis šimtus metų kartu su šlovingaisiais Vilhelmo van Apelsino aka Oraniečio, žygiais. Istorinių peripetijų dėka apelsininiai tonai nuspalvino ne tik karališkosios Oranje-Nassau dinastijos vardą, bet ir tapo neatskiriama šalies atributikos dalimi.

Oranžinė diena. Kasmet balandžio 30 dieną tauta vieningai šoka į oranžines uniformas ir nuo pat ankstaus ryto „skandinasi“ be prošvaisčių. Tądien masiškai švenčiama Karalienės diena, olandiškai vadinama normaliomis sąlygomis neišartikuliuojamu žodžiu Koninginnedag. Karalienės dienos data yra kilnojama ir paprastai sutampa su faktiniu valdančiosios monarchės gimtadieniu. Dabartinė Nyderlandų karalienė Beatrix pirmoji nusižengė šiai tradicijai. Sausį gimusi sosto paveldėtoja nusprendė palikti nacijai malonumą siausti šiltu oru ir Karalienės dienos data pasirinko ne savo, o savo motinos eks-reginos Julianos gimtadienį. Tremtyje užaugusi Beatrix tapo olandų pasipriešinimo naciams simboliu. Karalienė nespjauna į politiką, o gyvenime linkusi vadovautis diplomatiniais metodais. Todėl oranžinio sosto įpėdiniui princui Willemui išsirinkus, rūmų nuomone, anaiptol ne pavyzdinę nuotaką – Argentinos represinio režimo funkcionieriaus Jorge Horacio Zorreguieta atžalą Maximą – karalienė tvardėsi tiesiog pavydėtinai, o Olandija buvo išgelbėta nuo Vindzorų stiliaus kriminalinių „liubų“.

Oranžiniai anekdotai. Tie, kurie bent sykį savo kailiu patyrė karališką Olandijos metų šventės balaganą, seniai metė Karalienės dieną švęsti sostinėje. Balandžio 30-ąją olandai į gatves išvelka visą namie nebenaudojamą šlamštą, todėl miestų gatvės virsta bekraščiu turgumi. Amsterdamo Vondelparke, kur šventiškai gulinėja labiausiai atsipalaidavusi publika, visiškai atsitiktinai buvo susipažinta su aštuntus metus Olandijos sostinėje leidžiančia lietuve Sandra ir jos vyru rusu Maratu. Darbštūs emigrantai kalė „šaibas“ kaip ir bet kurią eilinę dieną: sumokėję „ein jevro“, visi norintieji galėjo dalyvauti Marato sugalvotame žaidime ir iš nelabai didelio atstumo numušę kiaušinį (o tai, turint galvoje šventinę kondiciją, nėra labai paprasta) gauti prizą – šampano butelį. Kol vyras dirbo, dar iš vakaro galingai nusišventusi Sandra intensyviai stengėsi prisiminti, kuri yra jos gimtoji kalba, ir galiausiai išrėžė kaip mokėjo: „Čio pit budite?“.

Kiaušiniai. Kiaušininiai atrakcionai per Karalienės dieną stulbinamai populiarūs. Pvz., jau nebe pirmus metus vienoje iš senamiesčio gatvių galima stebėti pilietį, už populiarų vieno euro mokestį maloniai siūlantį kiaušinį paleisti jam į kaktą. Tiesa, dabar savižudžio galvą patikimai saugo šalmas, mat per vieną iš ankstesnių švenčių ji stipriai nukentėjo nuo taiklių Olandijos vandensvydžio rinktinės narių smūgių.

Galvosūkis. Olandai jau šiandien svarsto, ką reikės daryti su Karalienės diena, kai karūną užsidės princas Willemas.

Dviratį gerbt! Dviratis yra turbūt populiariausia olandų transporto priemonė. Tai, be abejo, yra gerai. Blogai yra kita: ten, kur baigiasi ekologija, prasideda teroras, taigi tikimybė, kad Amsterdamo gatvėje į tave pamišusiu greičiu įvažiuos dviratis, yra gerokai didesnė nei papulti po automobilio ratais. Amsterdame žmonės energingai mina pedalus net ir mirtinai nusitašę. Todėl nesistebėk, jei pravažiuodamas pro šalį į tavo tvirtą petį įsikibs sąmonę praradęs ir balne nebenusėdintis dviračių eismo dalyvis.

Patriotai. Baruose olandai mieliau stovi nei sėdi. Gegužės 4-ąją, Olandijos išsilaisvinimo iš hitlerinio režimo atminimo dienos išvakarėse, gyvenimą ritmingai ūžusiame Amsterdamo „Kubos“ bare sustabdė lygiai dvi tylos minutės, dedikuotos Antrojo pasaulinio karo aukoms. Piktai sušnypštusi dvi įsiplepėjusias turistes nutildė šiaip jau labai maloni baro padavėja.

Harlemas. Prieš gerus dešimt amžių šalia Amsterdamo įkurtas miestas (gyv. sk. ~ 150 tūkst.), ilgainiui pelnęs Olandijos tulpių centro šlovę, gegužės 5-ąją švenčia ypač galingai, kadangi taikūs Harlemo gyventojai vokiečius išsivarė pirmieji. Būtent šio miesto vardą paveldėjo Manheteno saloje olandų įkurtas Naujasis Harlemas, naujaisiais laikais virtęs tiesiog Harlemu ir pasaulyje išgarsėjęs baisiausio Niujorko rajono reputacija. Tiesa, šiandien kur kas labiau nei tulpėmis, istorinėmis pergalėmis ar reikšmingu įnašu į Šiaurės Amerikos urbanistiką harlemiečiai didžiuojasi savo geležinkelio stotimi, kurioje buvo filmuojami „Ocean‘s Twelve“ epizodai (Amsterdamas dėl Holivudo stabdyti traukinių nepasirašė, tuo tarpu Harlemo geležinkelio stoties peronas yra beveik identiška sostinės stoties kopija). Valandų valandas šalia stoties Brado Pitto lūkuriavę gerbėjai skirstėsi nieko nepešę.

Futbolas. Olandija gedi po Čempionų lygos pusfinalio, kurį išlošė, bet pralošė Eindhoveno PSV.

Absent in „Absinthe“. Sakoma, kad pernelyg didelis potraukis absentui tik paskatino daugelio didžiųjų menininkų pamišimą. Absento propaguotojai mėgsta postringauti, kad ir Van Goghas ausį nusirėžė pagautas anyžinės aistros. Pačiame Olandijos sostinės centre (bet gana nuošaliai nuo komercinės raudonųjų žibintų mišrainės) veikiantis naktinis „Absinthe“ baras ilgą laiką buvo vienintelė Amsterdamo vieta, turėjusi licenciją prekiauti žaliosios fėjos skysčiu. Užtat dabar čia galima išragauti maždaug dešimties rūšių šio gėrimo. Už 4 cl pigiausios rūšies absento teks pakloti 6 eurus (solidesnės atsieis dvigubai-trigubai tiek), tad galite įsivaizduoti, kad žmonės čia užsuka lygiai vienam šūviui. Baras dirba nuo 10 valandos vakaro. Praskleidus prie įėjimo kabančias tamsiai violetinio aksomo užuolaidas, lankytojus pasitinka albinosas vilkšunis. Pabrėžtinai kambarinis šuniuko būdas per 5 minutes sugadina visas teorijas apie Davidą Lynchą, baltąją karštinę ir Akelos reinkarnaciją.

Nacionalinė virtuvė. „Pyragai su įdaru? Aha, su marihuana“, – iš kofišopo padavėjos ir kliento dialogo.

Dvasingumas. Olandiško protestantizmo tradicijos šalies gyventojus išmokė pinigus kalti iš oro. Tokiu būdu nė vienam olandui neskaudės galvos dėl pirmajame didžiulės gotikinės bažnyčios aukšte veikiančios vyninės. Niekas nesibaisės dėl bažnyčios pašonėje šurmuliuojančio raudonųjų žibintų kvartalo ar prie pat įėjimo į maldos namus dislokuotų įspūdingai apdergtų biotualetų. Kad būtų išlaikyta visiška harmonija, bažnyčios kieme veikiantis kofišopas vadinsis „Old Church“.

Kontekstas. Girl, you want a banana? I have a big banana, – labai konkrečiame Amsterdamo kontekste bananas ir saliamis yra sinonimai.

Etiketas. Saulei nusileidus, garsų iki banalumo raudonųjų žibintų kvartalą masiškai užplūsta daugiau ar mažiau ryžtingai nusiteikusių vyriukų būriai. Tradiciškai garsiausi šios senamiesčio dalies lankytojai yra britai, kurie savaitgaliais Amsterdamą siaubia nė kiek ne prasčiau nei Baltijos šalių sostines per savo garsiuosius bernvakarius. Atsistoję priešais raudonos šviesos kvadratą jie žaibo greičiu segiojasi kelnes ir rodo vieną vietą vangiai rūkančią sunkiasvorei vitrinos veteranei. Tačiau: netyčia pamynęs batą tvarkingos išvaizdos praeivei, britas mikliai susikaišios marškinius ir mandagiai atsiprašys, pavartodamas taisyklingą žodžių lady sorry very kombinaciją.

Fakifaki likiliki. Durininkas yra Amsterdame ypač paplitusi vyriška profesija. Kiaurą dieną šalia įėjimo į pačias įvairiausias porno live šventoves bimbinėjantys kostiumuoti arabai prisigalvoja visokių burtažodžių.

Amžiaus cenzas? Kai kurios raudonojo rajono darbuotojos karjerą pradeda stebėtinai anksti.

Rembrantas. Ne per seniausiai nušvilpta, apipjaustyta ir galiausiai į Amsterdamo „Rijksmuseum“ sugrąžinta „Naktinė sargyba“ vis dar pritraukia minias žioplių.

Pripažino. Šiandien jau niekas neprisimena, kas buvo Leonardo da Vinci „Monos Lizos“ kulto iniciatorius. Žinoma tik tiek, kad visuotinis paveikslo garbinimas prasidėjo gana vėlai – XIX amžiuje. Tuo tarpu bene pirmą kartą per daugiau kaip 300 metų (ir ne be subtilaus kino režisieriaus Peterio Webberio įsikišimo) XXI amžius masiškai atranda Jano Vermeerio tapybą. Ir nors „Mergina su perlo auskaru“ kabo Hagoje, įvairiausių rūšių niekučių su auskaruotos paveikslo herojės atvaizdu galima įsigyti visur ir visada.

Antimuziejai. Ne tokios „važnos“ nestatutinės ekspozicijos Amsterdame lankomos ne mažiau, o gal net ir labiau. Nužygiavę į sekso ar erotikos muziejų, lengvai įsitikinsite, kad turistams skirtame Amsterdame tarp sekso, erotikos ir pornografijos dedamas švarus lygybės ženklas. Tad štai jums trumpas gidas po dėmesio vertų eksponatų dykumą: didžiausia Olandijos sostinės sekso muziejaus meninė vertybė – du originalūs meninės pornofotografijos krikštatėvio Jano Saudeko darbai; didžiausios muziejinės vertybės – Matos Hari švarkas ir 7-ojo dešimtmečio prezervatyvai, išfasuoti į piršto dydžio aliumininius futliarus; pikantiškiausia interjero detalė – japoniška skulptūrinė miniatiūra, vaizduojanti, kaip du aštuonkojai tvarko geišą. Į didžiųjų sekso industrijos asmenybių galeriją įtraukta savo dienas tragiškai užbaigusi kultinio pornofilmo „Deep Throat“ rijikė Linda Lovelace. Antimuziejai yra maždaug keturis kartus pigesni už prestižines galerijas.

Mani-festas. Pasak vietinių, kinai Olandiją šturmuoja proporcingai savo plačiosios šalies mastams. Tipiška frazė, kurią kiniškų patiekalų valgykloje nelabai aiškiai, bet su laimingiausio žmogaus pasaulyje šypsena atraportuos pusantro metro dydžio kinė bus ši: „Pei mani-fiost ent sen teik se fut“.

Blusos. Vaterlo aikštėje besiknisant po neįtikėtinomis gėrybėmis nukrautus sendaikčių prekystalius, piktas pakistanietis griežtai pareikalavo su fotoaparatu prieš akis jam neneršti. Amsterdamo blusų turguje derėtis dėl iranietiško antikvariato yra paprasčiau ir gerokai linksmiau nei dėl ridikų Lietuvoje.

Bažnyčios-2. Populiariausias Amsterdamo „gyvos“ alternatyvos klubas „Paradiso“ taip pat įrengtas bažnyčioje, įsivaizduokite sau – nebeveikiančioje.

Kaip atrodo rojus. Šalia Leidsepleino, vienos gyviausių Amsterdamo aikščių, įsikūręs „Paradiso“ yra ta vieta, kur pagrindinį vaidmenį atlieka ne interjeras, o repertuaras, tad klubas, kurį mielai lanko ryškiausi viso pasaulio muzikinės scenos atstovai, vaizdais nestebina, tačiau išgirsti ir nuveikti čia galima daug. Amsterdamo koncertų visatos centre veikia dvi salės – didžioji ir mažoji. Savaitgaliais: per vieną vakarą kiekvienoje salėje spėjama surengti bent po porą pasirodymų. Tik savaitgaliais: po koncertinės programos iki 5 valandų ryto vyksta afterparčiai. Didelė prabanga, turint galvoje, kad Amsterdame ilgiau veikia tik raudonieji viešnamiai.

Saul‘s solo. Gegužės 7-osios vakarą mažąją klubo salę abipus užkulisių itin gausiai lankė amerikiečiai. Tiksliai pagal grafiką savo šou pradėjęs Saulas Williamsas yra šiek tiek žinomas kino aktorius (ne patį įsimintiniausią savo vaidmenį jis suvaidino filme „K-Pax“ šalia paprastai visuomet įsimintino Kevino Spacey). Be to, Saulas rašo scenarijus filmams ir yra vadinamas vienu įdomiausių šių dienų Amerikos poetų. Puikiai valdantis balsą ir tekstą Saulas jau yra pelnęs mūsų dienų Jameso Browno titulą, tačiau repuojamoji poezija, iš širdies paskaninta RAGE AGAINST THE MACHINE energija, Amsterdamo publikai įspūdžio nepadarė. Į viršų kylant marihuanos stulpams, poeto širdis neišlaikė: Saulas pavarė karčių komentarų prispangusios auditorijos adresu, o baigdamas pykti įvertino, kad va taip ir būna, kai visi pradeda priklausyti vidurinei klasei. Žmonėms taip patiko, kad poetas buvo iškviestas dviems bisams, o kadangi tą patį savaitgalį Nyderlandai laukė pasaulyje jau beveik niekieno nebemylimo JAV prezidento, Saulas tai tuo pačiu įkvėpimu atskėlė lazdų ir George. Ko gero, amerikiečių menininkams tai tampa įprasta sceninio ritualo dalimi.

Pavydas. America is no longer producing anything but rappers, – pasakė amerikiečių grupės WEIRD WAR vokalistas Ianas Svenonius, užlipęs ant scenos po Saulo Williamso.

The Dears. Tą patį vakarą „Paradiso“ didžiosios salės vinimi tapo šiandien neabejotinai ryškiausios Kanados alternatyvinės scenos žvaigždės THE DEARS. Grupei išleidus antrąjį diską „No Cities Left“, muzikinė spauda griebėsi preparuoti charizmatiškojo grupės lyderio Murray Lightburno asmenį, nes taigi kokia egzotika: keistu afro-Morrissey stiliaus vokalu apdovanotas juodaodis gitaristas, mirštantis visai ne dėl Jimi Hendrixo, o dėl britų roko klasikos… Scenoje, kur kadaise stovėjo bažnyčios altorius, o dabar spalvingų senovinių vitražų atspindžiai plakėsi su neono šviesomis, labai mažai kalbėjo ir daug dainavo iš pirmo žvilgsnio visiškai nelimpanti kompanija iš Monrealio: perpus sulinkęs negras banko klerko kostiumu ir cherubino-serafimo balsu, jam talkinę du gitaristai ir būgnininkas, tinkantys į brolius dvynius kokiems nors THE STROKES, bei dvi klavišistės, kurių viena (klavišistė/vokalistė) atrodė lyg ką tik parėjusi iš kiemo, o kita (klavišistė/fleitistė) – tarsi išsiruošusi į „Chanel“ mados namų pristatymą. Žavu.

Anonsas. Artimiausia THE DEARS koncertinė stotelė Europoje – Roskildės festivalis, Danija.

Informaciniai taškai: Ko paklausi, to negausi. Nė viena iš penkių versijų apie tarpmiestinį naktinį transportą praktiškai nepasitvirtino.

Atsisveikinimas. Po šventinių maratonų Amsterdamas savo svečius išlydi braukdamas ašarą (išvažiavimo rytą pylė kaip iš kibiro) ir oro uosto aplinką paįvairinęs ginkluotais-šarvuotais kareiviais (= kur George, ten ir triukšmas). Per sostinės gatves griaudėjant antimilitaristinėms demonstracijoms bei vilnijant plakatų „Stop Bush“ ir „Hands off Cuba“ jūrai, mąstom, ar pora savaičių, praleistų masinės informacijos vakuume, galėtų būti pakankamas laikas nubombinti Fidelį. Aišku, kad ne.

Neturiu supratimo, kaip rašosi olandų kodinis atsisveikinimas, bet tariasi „dui dui“.

Nuotraukos – Vilija ir Tiina