Taip, tai buvo AUTECHRE

O viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną netyčia sumąsčiau – kodėl gi man nenuvykus į Ameriką? Galvoju, studijas aš galiu bet kada pabaigti, karjera ir šeima kojų neturi – nepabėgs, o sėslus gyvenimas skirtas tik visiškiems liuzeriams . Taip bemąstant man prieš akis sukosi tarsi filme Niujorkas, Brodvėjus, Čikaga, Kalifornija…

Tad po poros mėnesių aš jau lėktuve, o dar po devynių valandų skrydžio jaučiuosi toks laisvas – t.y. esu Amerikoje, Niujorke. Na, ką aš jau čia. Kas toliau? Negi dabar imsiu ir prapulsiu!? O toliams ir tokiems “newbiams” kaip aš išradingi žmonės ir sukūrė Antrąjį Tėvą, t.y. Internetą su Google ir Exploreriu po ranka. Apsiginklavęs kantrybe ir raktiniais žodžiais “techno @ NYC” ar “Illegal raves @ New York” aš atkakliai siekiau sielos išganymo. Nors ieškoti, ranka čiupinėti pelę bei pirštais tarškėti per klaviatūrą teko ne vieną valandą ar net dieną, šiaip ne taip aptikau tai, dėl ko jūs ir skaitote šį straipsnį: AUTECHRE LIVE @ Webster Hall, New York, USA.

Po keleto dienų ilgiau nestabdydamas užsisakiau bilietą, kuris man atsiėjo 20 USD ir kažin kokio super servizo aptarnavimo kainą– dar 6 USD. Tad sumasumarum 26 doleriai, užu Touch of Heaven, kaip sako Richardas Marxas. Transportas iš mano gyvenamosios vietos į Niujorką atsiėjo itin pigiai – 10 USD, nors kelionė truko nei ilgai nei ne ilgai – tris valandas be sustojimų. Autobusas priklausė kiniečių kompanijai, kuri užsiima tuo, kad iš Niujorko atveža kiniečius į kazino, kuriame kaip tyčia dabar tenka man dirbti. Todėl išlaipinimo vieta – margaspalvis Chinatown. Pirmą kartą Niujorke, pirmą kartą Čainataune, pirmą kartą AUTECHRE pasirodyme!

Laiko turiu ne marias, arba jo tiesiog iš viso nėra! Pasirodymas prasideda pusę aštuonių, arba lygiai už pusvalandžio po atvykimo. Tad vos išlipęs iš autobuso gaudau taksi, ir važiuoju į tame pačiame internete rastą “Chelsea” hostelį. Važiuoju ir žiūriu į laikrodį, kuris tuo metu muša Dvidešimt po Septynių. Labiausiai guodžia mintis, kad klubas kuriame vyks veiksmas yra tik už maždaug dešimties minučių kelio nuo hostelio. Bent taip man telefonu šnibždėjo mano būsimos gyvenvietės administratorė ir rodė “Mapquest.com”.

Taksistas išlaipina mane… prie hostelio? Durys atitvertos aprūdijusia būda, langai – “apšerknyję”, judėjimo – nulis. Taksisto ir savęs tuo pačiu klausiu – Is This The Place?. Taksistas tik purto galvą ir tikina mane, kad atvežė būtent ten, kur aš jam nurodžiau. Jokių “Chelsea” reklamų, mirgančių iškabų – nieko! Ir visa tai vyksta ne bet kur, o pačiame Manhetene. Galiausiai po keleto minučių dėbčiojimo, pro duris tingia išsliūkina žmogysta. Kostiumuota, didžiam mano nusistebėjimui. There Should Be a Hostel?!?! – kukliai mykiu aš jam. Jis į mane pasižiūri, šypteli ir rankos mostu pakviečia: “You Are There, Get In!”.

Viduje randu registratūrą. Su administratore. Užrasojusiomis akimis ir suvelta galva. Be to koridoriuje dar prigrūsta galybė išsiputusių kelioninių kuprinių ir lagaminų. Ir pilna šen bei ten šmirinėjančių, alkanai atrodančių studentų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo yra From Whole Big Wrld.. Trisdešimt trys žali už naktį, miegas su dar septyniais žmonėmis keleto kvadratinių metrų kambaryje, dviaukštėje lovoje. Viršuje! Užsiėmęs vietą ir su kitais pasitikslinęs reikalingą judėjimo kryptį lekiu TEN, vardan ko aš ir esu ČIA.

Iš išorės Webster Hall neatrodo superklubas, kuris turi šešiolika salių ir dirba aštuonias dienas per savaitę. Kaip ir visur tradiciškai Amerikoje, taip ir čia visi vakaro šou yra reklamuojami baltoje švieslentėje, kurioje nesunku katalioti raides ir keisti informaciją apie tai, kas šiuo metu vyksta klube. Šios kultinės švieslentės išorę dar dekoruoja keletas ryškiai šviečiančių žiedų. Vienas iš jų rožinis, kiti du – žydri. Kokia simbolika su tolerancija alsuojančiomis spalvomis, – iš karto pagalvoju aš.

Yra du įėjimai yra du. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš įėjimų iš tikrųjų yra išėjimas. Laimei, intuityviai pasirenku teisingą variantą ir lendu vidun. Su manim kartu „braunasi” nemazai kitu “elektronščikų”, bei kaip man iš pirmo žvilgsnio pasirodė – nemažai žymiojo Soho lankytojų ar gyventojų. Kas keisčiausia, apsauga iš viso proto neknisa, nors ant pečių – kuprinė, o kuprinėje, na ne narkotikai, bet ir ne ražončius. Patikrintas ir gavęs keletą fantų (apyrankių), iš kurių viena rodo, kad man leidžiama pirkti alkoholį bare aš jau drąsiai galiu sau sušukti: I’M THERE DUDE!

Vidus pasitikinka klausimu: kaip nusigauti iki veiksmo vietos, vakaro elektronikos mečetės ar tiesiog salės? Atrodytų, kvailas klausimas. Bet ne tada kai esi primą kartą naujame klube arba Webster Hall (na, patys suprantat). Užklausęs moteriškos, prie įėjimo pardavinėjančios klubo atributiką bandau eiti ten Po to ten. Tada ten. TAIP RANDU BARĄ. Jauki skylė, kiek primena kultines Kauno užeigėles “B.O.” ar “Fortas”. Apsižvalgęs ir paganęs akis po vietinę fauną, traukiu laiptais kažin kur į viršų. Laiptai atrodo tokie seni, kad net rodos girgžda kaip gerame klasikiniame “siaubiake”. Tačiau tuo metu nepastebimai mano ausų lokatoriai pradėjo krypti teisinga kryptimi. Vis ryškiau girdimi elektroniniai rimtai liudijo, kad esu beveik vietoje. Užlipęs laiptais atsidūriau dar vienoje blausiai apšviestoje patalpoje, kurioje vyrukas, tokie paties kirpimo kaip Plastikmanas ar Moby, pardavinėjo vakaro herojų atributika. Na štai aš jau salėje!

Kapotas electro techno liudijo, kad savo darbą dirba senukas Rob Hall. Laikrodis muse apie devynias valandas. Kaip vėliau išsiaiškinau, AE turėjo pasirodyti tik vienuoliktą, tad visi prieš tai buvę būgštavimai, kad pavėluosiu ar nespėsiu, tik ir liko būgštavimais. “Kam tada apšildantieji!” – daužiau sau su delnu per kaktą. Salė nebuvo per didelė, o virš jos kabojo didžiulis kultinis veidrodėliais nusagstytas disko burbulas, kultinis visų šokių atributas, kūrė jaukumo atmosferą. Žmonių kol kas nebuvo per daug. Didžioji dalis buvo sutūpę į kampus, užkampius ar kitas jaukias prieblandos zonas. Keletas tuzinų linksminosi pagal Rob Hall leidžiamą muziką. Reikia pažymėti, kad sis vyrukas dar išėjo pagroti ir po vakaro headliners.

SND. Kaip ir dėdės Hall, taip ir šių dėdžių įrašų man, deja, iki tol girdėti neteko, todėl tai buvo dar viena nauja pažintis. Tikėjaus kažin ko panašaus, ką buvau skaitęs vienoje jų recenzijoje – “monotoniškas siauros garsų amplitudės miksavimas”. Tačiau greitai netgi mano pradedančioji ausis pajuto, kad šie vyrai dirbo. Ir dirbo gerai. Jei reiktų keliais žodžiais ar muzikiniais terminais nupasakoti, ką jie grojo, tai kratinys skambėtų maždaug taip: experimental IDM su breakbeat priemaišomis bei ambient intarpais. Kadangi, kaip jau minėjau, vyrukai dirbo gerai, todėl per tas pauzeles žiūrovai sukeldavo kažin ką panašaus į ovacijas su energetiškai teigiamų šūksnių priemaišomis. Tad jei dėdė Robas truputį sušildė, tai SND padarė taip, kad be gaivinamųjų gėrimų buvo vis sunkiau ir sunkiau strakalioti nuo vienos kojos ant kitos (prisiminkit Angus Young iš AC/DC).

Prieš kelionę ir renginį, perverčiau nemažai interneto resursų apie AUTECHRE. Teko skaityti, kad jų koncertai – tai vos ne Fluxistų performansai, kuomet valgoma žalia mėsa, taškomasi gyvulių kraujų, o į publiką mėtomos kiaulių galvos. Tegu girdėti, kad poros elgesys ant scenos būna mažų mažiausiai nenuspėjamas, o naudojama pirotechnika ir lazerių šou prilygsta PINK FLOYD ar legendiniam senukui Jean Michel Jarre. Tad pasiruoškit nenustebti – čia-tik-bairiai. Pletkai! Nieko panašaus! Forget it, kaip sako vietiniai. Tik žurnalistinės antys! O visos žurnalistės, kurios taip rašp – vištos!

AUTECHRE pasirodymą pradėjo (ir atgrojo) visiškoje tamsoje. Visiškoje reiškė, kad vieninteliai šviesos šaltiniai salėje buvo tik mobilūs ir kiti “liakai”. Kadangi jie nesugrojo nei vienos baladės, žiebtuvėlių jūros taipogi nebuvo. Pradžioje salę dar laikas nuo laiko nušviesdavo “fotoreporteriai” su savo fotoaparatų blystėmis bei paparacis AŠ. Tačiau visi MES greitai buvo nuraminti apsaugos vyrukų ir merginų. Vaikinai buvo bekompromisiai, merginos gražiai šypsojosi. Šiaip ar taip visiems po keletos šūvių į du taikinius, ginkluotus galingais kompiuteriais, savo kameras teko giliai paslėpti.

Taigi, du bičai, du kompai, du mano pirštai (smilius ir mažasis) iškelti į viršų ir visiška tamsa. Atrodo-kiek-skurdokai, ane? Bet ne tada, kada tamsą valdo AUTECHRE. Ne tada, kai aparatūros mygtukus sukinėja Sean Booth ir Rob Brown,. Ne tada, kai bežadėje minioje esu dvikojis aš. Šiaip kiekvienam pagal skonį, bet man tai patiko.

Savo pasirodymą AUTECHRE pavertė tamsos šokiu. Ir ne tiek dėl pasirinkto “apšvietimo” – kiek dėl muzikos kuriamos atmosferos. Grotą vakaro kompoziciją sudarė keliolika atskirų fragmentų, sujungtų į vientisą didelį ir ilgą gabalą, kuris truko maždaug pusantros valandos. Pirmas penkiolika minučių vyko tai, ką aš pavadinau Minimalis-ti-co!, AUTECHRE žaidė perkusiniais garsais, kuriuos lipdė ant šiaip pakankamai griežtų, bet švelniai sujungtų “Untitled” garsinių modelių. Po įžangos muzika peraugo į aštrių ir kapotų ritmų kratinį, fone paskaninta lyg-ir-ambient variacijomis. Ši smegenų audra, kaip reikiant barškinusi ausų būgnelius, truko apie pusvalandį. Man tai kiek priminė VENETIAN SNARES ir SPEEDRANCH projektą (berods, albumas vadinosi “Making Orange Things”). Tik, atmetus visus hardcore / noise elementus, ritminė linija labiau paprasta ir konkreti. Kitaip tariant, paimkite tą patį “Venetian Snares”, pridėkite Richard Devine (konkrečiai albumą “Asect:Dsect”), šiek tiek sumažinkite žemųjų garsų, ir gausite kai ką panašau (improvizuoju).

Prieš pasirodymą, be visokių gandų teko skaityti ir rimtos literatūros apie AUTECHRE. Viename netyčiniame interviu Rob Browno paklausė, kokią publiką jis norėtų matyti AE pasirodymo metu: “Šokančią, spazmų ir traukulių kratomą pagal jų kapotus pragariškus ritmus– ar tiesiog stoiškai stovinčią nepakartojamojoje pozoje ir gaudančią kiekvieną jų muzikos natą ar skleidžiamą garsą. ”I guess we want people to dance”, – paprastai atsakė jis. Ir pridūrė, kad šokis nebutinai gali būti fizinis. Rob nuomone, žmonės lygiai taip pat gali šokti metafizinėje plotmėje, o iš išorės atrodyti ramūs kaip belgai. Ko gero, jis kalba apie “transo būseną”, tada naiviai mąsčiau. Bet paslapties šydui buvo lemta tą vakarą nukristi, ir aš pats pamačiau, kas yra tas mental šokis, levitacija ar metafizinė mankšta pagal Rob Brown.

Mental šokis? Taip būna tada, kada tave užvaldo garsai (ypač tamsūs) ir tu vos tvardaisi, kad nepradėtum spiegti it mergaitė. Bet nespiegi, nes tvardaisi. Kas išduoda išoriškai? Atsakymas – sunku nupasakoti, reikia pamatyti.

Didžioji dalis publikos ir buvo tie “mental šokėjai tamsoje”. Apie 10 procentų iš jų kratė konvulsijos ir jie matė dangų akyse, 40 procentų šoko “ančiukų šokį”, visai kaip Arvydas Sabonis po rungtynių su CASK. Likusi pusė publikos buvo “dvasiškai teisingų”, tai yra iš pažiūros ramiai sau stovėjo, bet, sprendžiant iš žvilgsnių, kažin kuo užsiiminėjo išoriškai nematomoje plotmėje. Aš, kaip “newbis”, stengiausi pabūti viskuo – ir dangų reginčiu, ir krypuojančiu kaip ančiukas, ir šokėju tamsoje.

Jei pirmojoje pasirodymo dalyje AE duetas grojo albumo “Untitled” keistas garsų manipuliacijas ir nė kiek nesistengė pamaitinti klausytojų savo senais ar naujais hitais, tai antrojoje dalyje pagaliau sulaukiau to, vardan ko, aš iki koncerto užsisakiau „Untitled“ vienoje parduotuvėje ir po to diena is dienos brūžinau, tarsi nematydamas mygtuko „Stop“. Nemėgstu eiti į koncertą tinkamai jam nepasiruošęs. Ar aklai – kai nežinai, nei ką išgirsi ar ką pamatysi. Jei jau atsitinka taip, kad ateini ir praklausai tai, ko niekad nesi girdėjęs, tai dažniausiai tas pasirodymas labai greit “išsitrina iš atmintinės. Jei ir įstringa, bet kuo, tik ne muzika, dėl kurios, ko gero, dauguma iš mūsų ir lankomės tokio tipo renginiuose, tiesa? Be abejo, svarbu yra viskas – pradedant sutiktais žmonėmis vakarėlyje, ar baigiant tiesiog gerais įspūdžiais ar įvairiais nuotykiais. Bet jei eini kaip melomanas ar geros muzikos mylėtojas, o ne vien kaip „newbis“, tuomet muzika dažniausiai būna pirmas numeris prioritetų sąraše. TAD PANAŠIAI BUVO IR MAN.

Kai baigėsi manipuliacijos ir ekstremalūs dalykai, atėjo laikas… valandėlei hitų! Tiesa, “hitus” šį kartą sudarė tik naujo albumo kompozicijos, ir jos neskambėjo taip, kaip CD. Tai irgi buvo manipuliacijos, bet vis tiek tai buvo kažin kas truputį girdėto ir dėl to buvo galima “pakaifuot”. Dabar kai pagalvoju, tai kokios kvailos ir naivios buvo mano svajonės užklupusios mane prieš šou, kad išgirsiu tokius šlagerius kaip mano mylimiausio albumo “Amber” gabalus “pirmąjį” ar “trečiąjį”. Ar kad ir ka nors is “Incunabula” ar “Tri Repetae++”. Bet svajoti juk niekas nedraudžia, a-ne?

Tikrai žinau, kad girdėjau “Untitled” pradžią, t.y. kūrinį “LCC”, bent jau kai kuriuos jo momentus. Paskui, atrodo, buvo įmiksuotas “Ipacial Section”, bet nesu tuo tikras, bet vis tiek “kaifavau”. Už tai nė kiek neabejoju, kad girdėjau savo mėgstamiausią naujojo albumo dainą “Pro Radii” – plaukė sodrus žemas ritmas, o ant jo kažin kas panašaus į Key Nell ambientinį foną. Na, kas girdėjo, tas jį žino. Va, tada, ko gero, aš ir pasinaudojau proga, pabūti tuo Mr. 1 % iš tų 10, kurie mate dangų, bešokdami fizinį šokį, grojant AE.

Paskutines penkiolika ar dešimt pasirodymo minučių AUTECHRE pradėjo jungti stabdžius ir tramdyti savo kunkuliuojančias ritmo mašinas. Į pirmą foną prasiveržė įvairūs “dzzzz”, “shhhhh” ir kitos musės bei bitės. Išgirdau ir kažin ką panašaus į “pirmąjį “Amber” gabalą”, tą mano mėgstamiausią “trtt trtt trtt” traškėsiuką , kurį labai sėkmingai naudoja Pole savo ankstyvojoje kūryboje. Užplūdo nostalgija… prisiminimai… Juokauju. Bet buvo smagu.

Nutilus paskutiniams garsams ir atodūsiams, užgesus lemputės ant grojikų paratūros, nusikosėjus vienam žiūrovui, pasigirdo audringi aplodismentai, kurie truko kokias penketą minučių. Aš taip pat išsiskėtęs plojau ir visaip reikšdamas pritarimą linkčiojau. Išsipildė viena ryškiausių ir labiausiai mano lauktų akimirkų. Dedu pliusą, ant to pliuso gerą, ryškų atspaudą ir įsidedu į kairiąją krūtinės ląstos pusę. Tai buvo vakaras, kuris įstrigo visaip – tiek muzika, tiek matytais žmonėmis, tiek įspūdžiais, tiek išrėktų į orą spinduliuojančių teigiama energija.

Kaip jau minėjau, vakarą užbaigė DJ Rob Hall, sugrojęs trumpą pusvalandžio trukmės pasirodymą ištikimiausiems savo klausytojams. Ir jie išsiskirstė – Kas į after-party, kas namo, o kas į hostelį, į antrą lovos aukštą miegoti…

Iki kito karto… Ae.
Taip, tai buvo Ae.