En-Compass Weekender

Londono Rytai visada buvo gyva bendruomenė. Į jį suplaukdavo pabėgėliai iš viso pasaulio, atsiveždavo naujų idėjų ir kurdavo verslo, meno ir kūrybos bendrijas. Pradžioje čia atvyko protestantai hugenotai, pabėgę nuo persekiojimų Šiaurės Prancūzijoje, paskui žydai pabėgę nuo progromų Rytų Europoje ir nacių rėžimo. Airius iš jų žemės atginė badas ir godūs anglų dvarininkai. Po Antrojo Pasaulinio karo čia plūstelėjo migrantai iš pietų Azijos, daugiausiai iš Bangladešo – vienu metu “Spitafields” pradėjo vadinti “Banglatown”. Pastaruoju metu į Rytų Londone pasirodė atvykėliai iš Rytų Europos ir Baltijos šalių – subyrėjus komunizmui, jauni žmonės paliko namus ieškodami nuotykių ir turtų.

Download english version of the article (Word doc)

Finansinių įstaigų rajonų pakraščiuose sau nišas surado menininkai ir ant kiekvieno kampo atsirado fotografijos ir meno galerijos. Urban kultūra nelygu tatuiruotė įsirėžė į miesto kūną. Dizzie Rascal ir kiti iš gatvės atėję artistai, daugybė nepriklausomų įrašų ir mados “leiblų”, šokių kompanijos – visi jie iškilo iš griūvančių rajonų, kuriuos anksčiau krėtė gaujų ir narkotikų maras.

Todėl puiku, kad tokia spalvingas, jaunatviškas ir gyvas rajonas tapo beprotiško šokių muzikos savaitgalio namais. Būtent čia galėjai pamatyti geriausią Europos house, drum and bass, hip hop, grime, electro-punk ir panašią elektroninę muziką. Paprastai Brick Lane šviečia tik kari užkandžinių neoninės iškabos. Tą savaitgalį čia plūstelėjo tūkstančiai muzikos entuziastų, žurnalistų ir underground muzikos industrijos veikėjų. Penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį festivalis vyko 15-oje vietų aplink Brick Lane – “Spitz”, “Café 1001”, “93 feet East”, senojoje “Truman Brewery”, “Vibe Bar”, “the Great Eastern”, “Cargo” ir “Herbal” buvo svarbiausios.

Encompass – tai dieną vykstanti muzikos konferencija, o vakare pažangus festivalis užpildo metų muzikos kalendoriuje žiojėjančią skylę. Dienos metu vykusių sesijų metu šokių muzikos “verslas” bandė ateities prodiuseriams ir atlikėjams parodyti technologines inovacijas, kurios gali padėti nušlifuoti savo kūrinius. Pavyzdžiui, ‘UMAMi’ demonstravo šokių muzikai skirtas bevieles technologijas, leidžiančias kurti ir skleisti garsus, naudojant internetą, Bluetooth ir mobiliuosius telefonus. Aišku, buvo ir įprastinių stendų, reklamuojančių įrašų kompanijas, žurnalus ir techniką. Bet tuo pat metu galėjai pamatyti, kaip išsivystė kai kurios industrijos sritys – pavyzdžiui, kad galima suderinti gyvą miksavimą su vidžėjavimu. Tai yra – tarkime- 50 Cent DVD vaizdą ir garsą jau gali sumiksuoti su bet kokiu kitu DVD “vienos rankenėlės” mostu. Kai “cross-fader” pagalba vidžėjus pereina nuo vieno gabalo prie kito, ekrane persilieja vaizdai, užveždami per kelis pojūčius iš karto.

Šalia reklaminės-užsakomosios pusės, organizatoriai taip pat pasirūpino pademonstruoti, kaip vystosi šokių muzikos scenos pakraščiai. Buvo surengti madų demonstravimai, ir su elektronika susijusio meno paroda. Joje galėjai pamatyti kad ir tokį eksponatą – keistą skalbimo mašiną, į kurią reikia įkišti galvą, pasukti diską ir paskui išklausyti kaip ji su aidais ir garso efektais “pergroja” tavo skleidžiamus garsus. Jei jus kankina pagirios, nerekomenduoju eiti artyn prie jos.

Viena iš svarbiausių festivalio dalių buvo jo metų vykę “workshops”. Juk ši muzika, be tablečių, stroboskopų ir iškeltų rankų, turi ir rimtąją pusę. Besivystydama ji neatpažįstamai pasikeitė. Atsiminkite, kad šiandienos šokių muzika prasidėjo iš 70-ųjų Amerikos psichodelinio andergroundo ir gėjų disco judėjimo, pasiekė utopiškus acid house jausmus ir nelegalių reivų peizažus 80-ųjų pabaigoje, kol buvo sukurta masinė narkotikų kultūra ir susisklandžiusi milijardų verta pramonė – tai, ką turime šiandien.

Visi mes tam tikru metu įlipome į šokių muzikos traukinį. Kai kurie išlipo, ir, panašiai kaip aš, sugrįžo vėliau. Bet šio judėjimo pionieriai – Afrika Bambaataa, Frankie Knuckles, Ron Hardy, o paskui Mark Almond, José Padilla, Paul Oakenfold ir Danny Rampling pradžioje turėjo daug vargų. Ir dabar yra ne mažiau problemų – kaip patekti į tą pasaulį, kaip išgyventi versle, kur kiekvienas pasiruošęs perkąsti vienas kitam gerklę ir kaip nepaskęsti muzikos komercializacijoje.

Taigi, šios “dirbtuvės” buvo puiki proga šokių muzikos bendruomenei perduoti savo išmintį sekančiai kartai. Tuo pačiu vyko diskusijos svarbiausiais klausimais ir visa tai išvirto į ginčų ir patarimų dalijimo mišinį. “BBC Radio One” surengė diskusiją apie radijo ateitį, o “British Telecom” surengė prezentaciją apie skaitmeninės muzikos platinimą. Buvo netgi sesija “Ką reiškia būti atlikėju”, kuri buvo skirta jauniems proodiuseriams ir didžėjams, kad padėti jiems išmokti elgtis su agentais, vadybininkais ir promouteriais.

“Encompass” išsiskyrė iš kitų urban festivalių, kurie vyko vėliau vasarątuo, kad čia suvažiavo tiek daug žmonių iš įvairių šalių ir skirtingų verslo sričių. Jis buvo tarsi skėtis, po kuriuo susikaupė karščiausia muzika, menas ir technologija iš viso pasaulio. Sonar Kollectiv iš Vokietijos, Different iš Prancūzijos, Ispanijos Factor City,”Samurai FM” iš Japonijos, Electronation iš Olandijos, mano gimtojo Lydso 2020 Vision, Braitono Independents ir Kitty Yo iš Vokietijos – į “Encompass” susirinko daugiau kaip šimtas artistų.

Dar vienas geras festivalio sprendimas buvo nepakviesti garsiausių vardų kaip Mylo ar THE CHEMICAL BROTHERS ar DAFT PUNK, kurie šią vasarą, atrodo, bus nugroti iki mirties. Vietoj to bandyta parodyti sekančios kartos portretą, ateities žvaigždes, bet pasiliko keletą ir žymesnių atlikėjų, kurie dar nepavargę ir netapo savęs parodija. Tai leido aiškiai pamatyti, kuri įrašų kompanija etiška, o kuri nelabai; kokie yra “firminiai” dabartiniai stiliai ir kas bus didelės naujienos sekančiais metais.

Maišėsi patys įvairiausi stiliai – hip-hop, electronica, house, punk ir d’n’b , o taip techno, breakbeat, džiazas ir electro ir gyvai grojančios grupės ir VJ-ai. Buvo kas nors kiekvieno skoniui; Brick Lane žygiuojantis praeivis galėjo užšokti į I Am The Mighty Jungulator vedamą “workshopą”. Paskui už kampo įkvėpti truputį nešvaraus techno su Billy Nasty, o vėliau pavakarieniavus vienoje iš daugelio čia esančių kavinių ir restoranų pasilikti ir šokti visą naktį grojant Ralph Lawson ar Tristan Da Cunha.

Žodžiu, išskyrus du tipelius – mane, visų smulkmenų žinovą, ir pažiopsoti mėgstantį mūsų draugą fotografą – visi čia susirinko tiesiog dėl muzikos.

Penktadienis
Penktadienio vakaras paprastai būna hardcore. Žmonės išsprunka iš darbo ir tiesiog nori pasiskandinti hedonizmo liūne, gerti kaip žuvys ir šokti iki aušros. Savaitė man buvo sunki, ir nors “Encompass” startavo septintą vakaro, aš atėjau kiek pavėlavęs. Du mano geri draugai su kuriais iki tol pabendravau – Mr Jack Daniels ir Mr Jim Beam jau buvo pakeitę mano mąstymą, kai atvykau į festivalį.

Gerai, kad ta naktis buvo skirta jungle mėgėjui. House fėja ir electro elfas, kurie mane paprastai lydi į klubus, kažkur pasimetė, kol važiavau į vietą, naudodamasis sudėtinga Londono transporto sistema.

Aš įžengiau į “Herbal” klubą kaip tik tada, kai drum’n’bass tėvas Goldie buvo įpusėjęs iš savo geriausių dub plates sudarytą setą. Jis talžė publiką bjauriais kietais bosais ir trankiais būgnais, ir tai parengė mane šiai nakčiai. METALLHEADZ kolektyvas buvo užvaldęs klubą. Šokau pogo su publika iš Shoreditch ir kitų gerų vietų, ir tai buvo puiki terapija. Drum and Bass nuėjo ilgą kelią nuo to laiko kai Goldie su METALLHEADZ 92-aisiais išleido “Terminator” – bet ta pati žalia energija ir jėga išliko. Goldie ir toliau yra šios scenos tėvas, bet naujo kraujo atstovai – tokie kaip High Contrast – įsijungdami pakėlė sceną į naują lygį.

“Fabric” buvo kiek per daug priprakaituota, ir aš nusprendžiau pakeisti aplinką, perėjau kelią ir atsidūriau “Vibe” bare, kur visą naktį pamažu girtėjau rankoje laikydamas “Red Stripe”, klausydamas Buddy Peace, o vėliau ir chilling Tom Middleton muzikos.

Žinai, kai vakaras yra tikrai pavykęs išeini iš klubo truputį apsvaigęs ir linguodamas, užgultomis ausimis. Taip lengvai spengė mano ausys, kai aš šlitiniavau žemyn Brick Lane link Wapping rajono.

Šeštadienis

Dieną turėjau kiek reikalų, tai festivalį pasiekiau tik vėlyvą popietę. Greitai apsižvalgęs pastebėjau pirmąsias praėjusio vakaro aukas, išsidrėbusias ant sofų “Vibe” bare. Kai kurios aukos sėdėjo saulės atokaitoje, ir gurkšnodami su draugeliais aptarinėjo savo praėjusio vakaro žygius.

Popietės garso takelį sudarė gyva funky muzika, atliekama ketvertuko TRAIN (Vibe), Kitty Yo house/techno (93 Feet East) ir electro (1001).. Aš radau laiko aplankyti keletą parodų ir “Workshops” prieš prasidedant vakaro koncertams.

Kadangi po vakarykščio plyšo galva, aš nusprendžiau šią naktį likti švarus, gurkšnodamas tik sodą su laimu (jokios vodkos). Su draugais susitariau susitikti vidiniame “Cargo” kieme. Kai atvykau ten septintą, buvo dar gana tuštoka, bet vakaro nuotaikos jau po truputį skleidėsi, grojant Prancūzijos Different talentams. Restorane užsisakiau rytietiško maisto (labai rekomenduoju linanietišką mirkalą Hummus ir keptus kinietiškus “Dim Sum” iš jų valgiaraščio). Mano draugeliai pasirodė devintą.

Ši naktis prasidėjo – bent jau man – kai “Cargo” scenoje pasirodė Giles Smith. Jis pradėjo groti labai kapotą electro ir breakbeat ir šildė publiką kaip anglišką pyragėlį, laikas nuo laiko jį apipildamas karštu tikrai šoklių gabalų šokoladu. Ir tada užmesdavo ant viršaus staltiesę tam, kad ją vėl atidengti ir dar labiau kaitinti šokančių žmonių anticipaciją.
Tuo pat metu vyko dar daug dalykų, ir mes kuriam laikui palikome “Cargo” ir persikėlėme patikrinti, kas vyksta “Herbal”. “Herbale” grojo tarptautinė didžėjų rinktinė, kurią sudarė olandas Tony Toner, jo bendrapilietis Herr Arter, vokiečių DJ DJ T.Raumschmiere, o taip pat gyvai pasirodė Nobody Beats the Drum ir Speedy J. Palyginus su vakarykšte beprotybe, “Herbal” buvo tuštokas. Dar turėjo būti Christian Vogel, bet jis į Londoną skrido per Amsterdamą, kur nuėjo “išgerti puodelio kavos” vienoje iš “coffee shops” ir tą savaitgalį Anglijos sostinėje niekas jo nebeišvydo.

Mes šiek tiek pasitrynėme, nes apatinėje salėje nieko ypatingo nevyko, o viršuje grojo Terry Toner. Man labai gaila tą pasakyti, bet ponas Toner ir dar vienas ponas, kuris mėgino įtilpti į DJ būdelę (tai turbūt buvo Herr Arter) grojo pakankamai nuobodų electro, tikrai nuviliantį.

Jiems labiau rūpėjo pozuoti fotografams, nei nulenkti galvas ir užsiimti tuo, už ką gavo honorarą – parinkti gerus gabalus ir miksuoti ir užvyti publiką į ekstazės būseną. Viduryje salės stovėjo tik vienas vaikinas, nusirengęs iki pusės ir pasipuošęs baltais dredais, kuris tikrai kaifavo nuo muzikos kurią grojo Toner ir Arter. Bet man pasirodė, kad jis jau kelias paras nebuvo pasiekęs savo lovos – jei iš viso buvo pasiekęs kokią nors lovą – ir jis būtų šokęs pagal automobilio sireną sumiksuota su elektrinio grąžto garsu.

Stengiausi prisiminti, kur aš buvau matęs Toner ir Arter – ir mano galvą nušvietė prisiminimo žaibas. Vieną kartą per atostogas Amsterdame užėjau į pornografijos parduotuvę. Ir ji turėjo plazminį televizorių per visą sieną kuriame rodė hardcore filmukus. Olandija yra labai laisva šalis, ten viskas galima. Taip jau nutiko, kad parduotuvės savininkas buvo nusprendęs paleisti kiečiausią turimą filmą iš gėjų kolekcijos ir aš išvydau ant didžiulės sienos įvairiose pozose išsidėsčiusius nuogus, slidžius virus skirtinguose seksualinės ekstazės lygiuose. Ir pagalvojau: “A aa! Kažkur aš jau jus mačiau”.

Gal aš kiek per griežtai čia, bet man gaila žmonių, kurie sumokėjo pinigus, kad pamatyti šį duetą. Jie dar turėjo groti tarp pusės trijų ir trijų, galbūt tai buvo geriausias pasirodymas šokių muzikos istorijoje, bet aplinkui tiek dar daug visko vyko, kad nusprendžiau čia nepasilikti, pasakėme “Herbal” sudie ir vėl patraukėme į “Cargo”.

Kai sugrįžome, Agoria jau baiginėjo savo pasirodymą, buvo truputį nesmagu, nes apie jį girdėjau gerų atsiliepimų. Bet scenoje jau turėjo pasirodyti atlikėjas, kurį “tiesiog privalėjau” pamatyti. Kad palaikyti internacionalinę dvasią, “Cargo” pasikvietė The Hacker, vokiečių electro įkvėpėją ir stiliaus veteraną. Šokių aikštelė iš kambario, kuriame yra vietos tik stovėti, greitai tapo aukšto spaudimo katilu.

Publika kraustėsi iš proto, ir temperatūros lygis sparčiai kilo. The Hacker klojo gyvą electro ir kuris kėlė aukštyn… tada migdė… tada vėl kėlė aukštyn iki triuškinančio crescendo ir vėl užliūliavo.

Kai matai, kad žmogus gali padaryti kažką tokio, jauti jam didelę pagarbą. Didžėjai yra išradingi žmonės, bet šiaip ar taip dienos pabaigoje jie žaidžia su kitų sukurtą muziką. Čia reiktų pasakyti, kad man nederėtų kritikuoti didžėjų – mano paties karjera šokių muzikoje buvo labai trumpa ir susidėjo iš kelių gabba gabalų, kuriuos pagrojus šokių aikštelė ištuštėjo greičiau, negu ten būtų pasirodęs savižudis apsiraišiojęs bombomis. Bet bet kokiu atveju aš labai gerbiu žmones, kurie sugeba miksuoti gyvai.

The Hacker grojo iki pusės dvylikos, ir po jo turėjo pasirodyti Vitalic, kuris kaip tik buvo pasiruošęs pristatyti savo naują albumą “OK Cowboy”. Bet nelaimė jį ištiko kaip tik tada, kai jau sušvito šviesos ir pritilo muzika. Kažkoks šunsnukis nušvilpė Vitalic nešiojimą kompiuterį, kuris turėjo būti jo pagrindinis instrumentas. Tai buvo šiokia tokia tragedija, nes jis labai daug žadėjo – jo mėsingas electro-tech šviežiame albume puikiai derėjo su paakylėjančiomis melodijomis. Kaip buvo galima buvo spėti, jo pasirodymas turėjo būti nuostabus.

Jei publika būtų žinojusi, kas pavogė tą laptopą – greičiausiai būtų įvykęs pirmasis po daugelio metų linčo teismas Rytų Londone. Taigi tam, kad vakarėlis tęstųsi, The Hacker vyriškai grįžo užpildyti tuštumos ir pagrojo daug ilgesnį setą.

Nuėjau į barą nusipirkti išgerti (vis dar toniko su laimu) truputį nusiminęs, nes neišgirdau to, ką labai tikėjausi išgirsti.

Ir tada tarp electro gabalų The Hacker uždėjo vieną iš mano mėgstamiausių visų laikų gabalų – AGE OF LOVE “Age Of Love”. Tai nulėmė, kad sekančias tris valandas likau kaip prismeigtas vienoj vietoj, prakaituodamas kaip saunoje, bet niekur nenorėjau eiti.

Trečią valandą sušvito šviesos, ir mano transo būsena baigėsi. Bet mano veidą puošė plati šypsena. Tai buvo geriausias šokių muzikos savaitgalis kuriame apsilankiau – per ilgą laiko tarpą. Susiradau naujų draugų, pasikeitėme telefonais, ir nusileidimas buvo toks švarus. Labai laukiu kito “Encompass”. Ir jei atvykstate į Londoną tik vienam savaitgaliui, pasistenkite užtaikyti ant “Encompass”.

“Encompass” be jokių abejonių myli muziką, ir jie taip pat aistringai stengiasi parodyti, kas yra gera muzika. Daug promouterių kampanijų lieka patenkintos, kai žiūrovai sumoka 20 svarų už vakarą ir gauna lėkštę šūdo, ir tai iš esmės griauna judėjimą. Žmonės pasijunta apgauti, neįkvėpti ir vietoj to kad kur nors eitų, lieka namuose. Bet juk yra tiek daug žadančių muzikos, kuriai reikia suteikti teisę būti išgirstai, ir kūrybingi žmonės turi nebijoti siekti savo tikslo šokių muzikos scenoje.

Jei būtų daugiau tokių festivalių, gal vėl prasidėtų kažin kas tokio kaip 1988-ųjų meilės vasara, kai visi veržėsi paklausyti tikros naujos muzikos, o ne į plastiką suvyniotos makdonaldiškos jos versijos savaitę po savaitės po savaitės.