Odinės striukės dėvimos ir +30°C karštyje

Progresyvaus techno vakarėlis geriausiame Papua Naujosios Gvinėjos sostinės naktiniame klube! Skamba intriguojančiai, ar ne? Arba: senojo thrash metalo atgimimo šou Malaizijoje! Skamba juk ne ką prasčiau. Beveik vienodai ironiškai ir kvailokai. Skirtumas nebent tas, kad antrojo renginio reportažas su nukrypimais – jums prieš akis.

Sekmadienio vakaras, ir greitasis vienabėgis traukinukas stabteli Hang Tuah stotelėje, pačiame Kuala Lumpūro centre. Iš čia jau netoli iki Chin Woo stadiono, kur šį sekmadienio vakarą vyks renginys skambiu pavadinimu „I Thrash, Therefore I Am!”. Renginių anonsuose tai buvo pateikiama kaip “old-school Malaysian metal re-union show“. Stadionas? Re-union show? Šie žodžiai intriguoja. Nejaugi „metalistų tūsovkės“ Malaizijoje yra stadioninio mąsto? Iki kol į šį klausimą man bus atsakyta, lieka keletas minučių kelio pėsčiomis.

Eidamas matau ta pačia kryptimi traukiančias saujeles tradiciškai juodais „Slayer“ marškinėliais pasipuošusių ilgaplaukių, kurie kartais arkliškai garsiai nusijuokia ar šiaip suspiegia. Pasijaučiu, lyg tai jau kažkur matęs. Ar aš Lietuvoje? Gaila, tačiau mano malajų kalbos žinios praleidus čia keletą mėnesių vis dar apsiriboja maisto ir gėrimų užsakymu gatvės užkandinėse ir kitais intelektualiais posakiais a la „kiek kainuoja“ ir „aš tave myliu“. Supratęs, kad to tikriausiai neužteks susibičiuliavimui su jais, pėdinu toliau.

Ne, aš tikrai ne Lietuvoje. Lauke prie įėjimo į koncerto salę stovi keletas maisto „lavočkų“, kuriose čirška aliejuje kepamas įvairiausias maistas: savotiškas vištienos šašlyko atitikmuo „satay“, sojos pieno želės kąsneliai „lok-lok“, burgeriai, ir t.t. Čia juk Azija, kur maistas yra gyvenimo, bendravimo, verslo ir pramogų neatsiejama sudėtinė dalis. Beje, šioje vietoje mano įsivaizduotas stadionas su tūkstančiais žiūrovų ir daug kilovatų garso virsta, kaip suprantu, į vieną iš didesnių pagalbinių stadiono patalpų-rūsių. Kaip vėliau sužinau, čia dažnai vyksta įvairūs renginukai.

Prie salės durų kabo koncerto plakatai, primenantys kas čia vyks šį vakarą. Šiandien girdėsime tiek „legendas“, tiek ir šviežias Malaizijos metalo scenos žvaigždes. Pavardinsiu kolektyvus: PUNISHER, NEMESIS, SILENT DEATH, NAKED BUTTERFLY, INFECTIOUS MAGGOTS, THE PILGRIMS ir CARBURETOR DUNG. Nei vienos grupės anksčiau girdėjęs nesu, tad lieka bent pasidžiaugti, kad visame pasaulyje metalo grupių pavadinimų koncepcija yra vieninga (išimtis nebent itin poetiškas paskutinės grupės pavadinimas). Tai, kad minėtų grupių pavadinimuose neradau priešdėlių „necro“ ir panašių žodelių, suteikia vilčių jų tobulėjimui ateityje.

Kadangi vėluoju, iškart neriu į vidų, kur pamatau apie 200 žiūrovų ir pačius atlikėjus ant scenos tradiciškai bekriokiančius „and our next fuckin‘ song is…“. Žmonių elgesys irgi niekuo nenustebina – kai kas stovi atokiau ir ramiai klauso, kai kas šėlioja prie pat scenos. Mintyse atiduodu pagarbą tiems, kurie +30°C karštyje ir esant ~80% santykinei oro drėgmei sugeba dėvėti odinę striukę. Kadangi apšvietimas (kurio praktiškai nėra, neskaitant keleto baltai šviesiančių prožektorių) ir įgarsinimas visiškai nesužavi, sumanau tradiciškai nusipirkti pagurkšnoti alaus. Ir eilinį kartą pagaunu save vėl mąstant „lietuviškai“ – koks gali būti alkoholis šiame renginyje, kur 99% publikos yra malajai, t.y. musulmonai? Taigi, labai apsidžiaugiu tapęs unikalaus įvykio liudininku – metalo koncertas su 100% blaivių klausytojų, va tai bent! Stop. Po kojom kažkas sutraška, ir nuojauta neapgauna – tuščia “Carlsberg” skardinė. Nustebęs lėtai nužvelgiu šalia manęs stovinčius. Juk musulmonams kiauliena ir alkoholis yra didelis „nu-nu“ (arba bent taip maniau visą laiką). Bet aplinkinių rankose tik sulčių ir kolos buteliukai. Apima nuostaba, kai kuo daugiau vaikštau, tuo daugiau traška po kojom, o atvirai gurkšnojančio nepastebiu nei vieno. Taip, visgi matyt metalo muzikos gerbėjai visam pasaulyje yra vienodi. Kai kur netgi išmokę maskuotis.

Pamėginu užkalbinti vieną iš renginio organizatorių, sprendžiant iš nuolatinio lakstymo tarp užkulisių ir įgarsintojų pulto. Jaunuolis prisistato originalia pravarde „Demon“ ir, sužinojęs, jog atstovauju medijai šalies apie kurios egzistavimą pasaulio politiniame žemėlapyje sužinojo tik dabar, pradeda mielai pasakoti. Tiksliau sakant – dejuoti apie sunkią undergroundo scenos dalią Malaizijoje. Su tuo tenka sutikti – visai neseniai vienos radikalios parlamento partijos iniciatyva buvo vos neuždraustas pop dainininkės Mariah Carey koncertas. Pasak jų, pastaroji savo „įžūliai nepadoriu elgesiu scenoje“ provokuoja „seksualines orgijas“, ir, kaip supratau, apskritai veda visą dorą Malaizijos jaunimą į pražūtį. Na, oponuojančios partijos nepraleido šios progos laikraščių puslapiuose ironizuoti radikalus ir paraginti „pažvelgti į pasaulį atmerktomis akimis“. Koncertas visgi įvyko – tiesa, be jokios choreografijos ar įpūdingo kostiumų šou. Pati Mariah turėjo pasitenkinti džinsiukais ir konservatyvia „bliuzele“. Keletą mėnesių prieš tai koncertavusiems LINKIN PARK irgi buvo pagrūmota pirštu – „rekomenduota“ nevartoti scenoje necencūrinių žodžių, nešokinėti (!) ir apskritai elgtis subtiliau. Atsimenu vieno žinomo lakūno žodžius „tvarka bus!“. Atrodo, Malaizijoje ji jau yra.

Trumpai papasakoju savo naujam draugui apie pop ir rock ir metal kultūrą „pas mus Europoje“ ir sugriaunu Lietuvos kaip itin krikščioniškos valstybės mitą pasigyręs apie Marilyn Manson koncertą Vilniuje prieš porą metų. Mano naujasis draugas iš nuostabos išsižioja – „Wow! I thought every country in Europe is very Christian…“. Taip, kol ištvirkėliui Mansonui bus leista atvykti koncertuoti į šią pietryčių Azijos šalį, turės nutekėti nemažai vandens…

Koncertas vyksta toliau, keičiasi grupės, tačiau muzika išlieka panaši ir nuobodoka su mėginimais groti thrash ir heavy standartus, kartais kažką panašaus į melodingą Gioteburgo death. Dėmesį patraukia nebent grupelė plikai galvas nusiskutusių piliečių su svastikomis ir vieno įžymaus svieto lygintojo pavarde pagražintais juodais marškinėliais. Diskutuoti ir susipažinti su jais noro neturiu, taigi dairausi toliau. Deja, nieko daugiau įdomaus ir nekasdieniško išvysti nesiseka. Užtat vietiniai turi visai nemažą atrakciją – į vienintelį salėje esantį „baltaodį“ dažnai pajaučiu įsmeigtus žvilgnius, kuriuose ir smalsumas, ir nuostaba, ir šioks toks sumišimas – ką gi šitas „mat-salleh“ (malajų kalba – europiečių rasės atstovas, užsienietis) daro čia? Čia gi juk ne įžymiųjų Petronas bokštų-dvynių parkelis ar koks nors shopping mall‘as, kur priklauso būti visiems normaliems turistams! Vis tik keista… Per keletą mėnesių aš prie jų pripratau, įdomu, kodėl jie begėdžiai prie manęs vis nepripranta? Kasdien savo žvilgsniais priverčia prisiminti, jog esu balta varna kur beeičiau – metro, maisto prekių parduotuvėlė, kinas… Na, šį vakarą prieiti ir užkalbinti niekas nebando, taigi abi pusės toliau stebi koncertą ir retkarčiais smalsiai žvalgosi viena į kitą.

Paskutiniai encore‘ų akordai nuskamba apie 23.30 ir visa liaudis ramiai patraukia durų link. Apskritai, linksmybių laikas Malaizijoje griežtai reglamentuotas. Pavyzdžiui, visi naktiniai klubai miesto centre baigia dirbti lygiai 3 val. nakties. Bent 10 min. ilgiau dirbantiems klubams gręsia baudos, o jei, neduokdie, klube policijos reido metu (taip, tokie būna ir juos teko patirti šio straipsnio autoriui, kai staiga nutyla muzika ir lankytojai paprašomi pareigūnams parodyti asmenines ID korteles) būtų užtikti nepilnamečiai, klubui grėstų didelės bėdos. Spėju, šioje šalyje renginių organizatoriai ir naktinių klubų savininkai nešioja tiksliai nustatytus laikrodžius.

Išėjęs į lauką darkart sutinku Demoną, kuris pasidžiaugia neblogai pavykusiu renginiu, patapšnoja man per petį ir pažada kitą savaitę pakviesti išgerti teh-tarik, tradicinės saldžios arbatos su pienu, puodelį. Jam padėkoju ir pažadu nekantriai laukti iš jo žinių. Juk nesvarbu, kad jis neturi jokių mano kontaktų.

Pusė dvylikos – geras laikas koncerto pabaigai, nes ryt laukia darbo diena. Be to, dar spėsiu grįžti namo visuomeniniu transportu. Metro stotyje pamatau keletą žmonių iš koncerto, iš minimų grupių pavadinimų sprendžiant, besidalinančių renginio įspūdžiais. Trumpai į mane žvilgtelėję, tikriausiai pamano, kad esu turistas, šiek tiek užtrukęs mieste ir atskubėjęs į paskutinį traukinį savo viešbučio link. O aš nusprendžiu, kad šį vakarą įsidėjau dar vieną gabalėlį į asmeninę šios nuostabios šalies pažinimo mozaiką. Jumpa lagi!