Arto Paasilinna “Grupinės savižudybės magija”

Kai draugui intelektualui prisipažinau vykstantis atostogų į Helsinkį, jis man įsakė įsigyti Arto Paasilinna tomelį “Grupinės savižudybės magija”. Kadangi mane patį ne kartą buvo aplankę slogūs apibendrinimai apie gyvenimą, pavadinimas sudomino. Knygą gauti buvo sunku. Galų gale atsidūriau sostinės “Akademinės knygos” prekyvietėje, kur pardavėja mane išsamiai painformavo, kad “vieną paėmė, o antra dar liko”.

Iš tikrųjų, sunku patikėti, žinant kad to paties autoriaus “Zuikio metai” buvo perskaityti ir pripažinti kultine knyga praktiškai visų mano pažįstamų (jei iš viso įmanoma pažinti žmones). Dar labiau nustebau sužinojęs, kad leidykla “Chabridė” buvo suorganizavusi gerbiamo autoriaus vizitą vasarį, kad tuomet “Lietuvos” kino teatre rodė šios knygos ekranizaciją…. Turbūt pasimetė informacija tarp visokių breiderbergerių, firvelių ir kitų erškėčių paukščių toje Vilniaus knygų mugėje!

Taigi pradėjau skaityti tą knygą lėktuve tarp KIrtimų ir Vantaa, ir nepraėjus nei dešimčiai minučių, mano pečiai ir pilvas pradėjo laikas nuo laiko trukčioti . Nežinau, ką galvojo apie tokį besikvatojantį keleivį dailiosios stiuardesės. Turbūt pamanė, kad prieš skrydį oro uosto tualete kokios “marytės” su šamanais patraukiau. Bet tai man jau buvo nesvarbu. Knygos lapuose susitiko du vyresnio amžiaus suomiai savižudžiai, paskui subūrė kelių šimtų žmonių gaują ir pradėjo pinkliotis iš gyvenimiškos situacijos. Prieš mane atsivėrė bekraštės šiaurietiškos dvasios platybės.

Bendraamžiai suomiai, su kuriais kitą vakarą susipažinau viename Suomijos kempinge – pliaupiant lietui bandė iškepti kelias dešreles (“tipiškas suomiškas grilis – lyja kaip iš kibiro, beveik kaip per Jonines”) – tik tiek teatsakė į entuziastiškus mano šūksnius:
– A, tas… jis labai daug knygų parašęs.
– Mokykloj skaityti liepė.
– Berods, filmas yra.
Aišku, ko dar galima tikėtis iš kartos, kurios mėgstamiausia TV laida, kaip vėliau paaiškėjo – “Pimp My Ride”.

Ir iš tikrųjų, “Grupinės savižudybės magija”, parašyta maždaug 1989 metais, yra greičiau ne knyga apie dabartinę Suomiją (na, gal šiek tiek vis dar), bet jau ir šiek tiek apie dabartinę Lietuvą (na, gal ne visai dar). Apie šalį, kur apniukusios juodos mintys neleidžia pastebėti galimybių gyventi ir džiaugtis, kuo turi, pakeliui nusitrenkiant per Laplandiją, Norvegiją, Prancūziją, Šveicariją iki pat piečiausio Europos taško.

Jeigu atvirai, nenorėčiau pasakoti nei vieno siužeto vingio, kad neatimti nei vieno šio gurmaniško šaldyto humoro gabaliuko. Tiesa, reikėtų išskirti vertėjos Danutės Sirijos Giraitės darbą – panašu, kad jai teko surasti lietuviškų atitikmenų neišverčiamiems suomiškiems sakiniams ir juokingiems išsireiškimams. Neveltui knygos viršelyje, anotacijoje pats Arto Tapio Paasilinna vadinamas ne “rašytoju”, o “pasakoriumi”.

Tad jei būtų mano valia, tai ši knyga taptų privalomuoju skaitiniu, jei ne mūsų dvyliktokams, tai bent jau suaugusiųjų švietime ir dar privalomąja tvarka išnešiotas visiems “Vakaro žinių” prenumeratoriams. Juk iš tikrųjų, kaip įrodo knyga – “svarbiausias dalykas šiame gyvenime yra mirtis, tačiau tam tikrais momentais ir ji ne itin svarbi”.