Gustav Meyrink “Golemas”

Štai toji didelių parkių knyga, gulinti savo žiauriai užtamsintuose (niauktuose), beveidėmis žmogystomis prigraviruotuose viršeliuose. Žvelgiu į ją pro drumzliną kavos taurę ir iki šiol negaliu atsipeikėti – kur lindėjau šniukštinėdamas šiuos užkeiktus ir kinkas drebinančius puslapius, kaip prasisuko tos laikrodžio rodyklės, kodėl lange jau pseudošviesu (lietus vis dėlto), jei skaityti ėmiau 23.00 P.M.?

O dar turiu sunkiai dirbti, nes iš apvalios sumos su savo drauge panke susilažinau, kad spaudiny nebus nė vieno bajerio (į kairę ausį pašnibždėčiau off-the-record: manau, Meyrinkas norėjo padaryti labai baisiai, bet įsibėgėjęs užsivežė ir pribėrė kelis juokus, gal nė nenujausdamas).

Bet apie ką mes kalbėjom. Žodžiu, nesitikėkim, kad tokiam amžiuj nuo aptariamo romano jums links keliai ar plaukai šiaušis į nepageidaujamas šukuosenas. Tačiau jei viršelis rašo, kad jį brangino J.L.Borgesas, tai reikia prisipažinti – neveltui. Atmosfera ir jauduliai čia išvedžioti iki maksimalios įtaigos, ir galiausiai viskas tampa taip prabangiai suvelta, kad anotacijos klejonėj apie „pagrindinį romano veikėją“ sunku besurasti prasmę. Tačiau skyrius po skyriaus nesiliauji kraipyt antakių, kad rašyta iki 1915 m., ir susiprotėti, iš kur toks kultiškumas.

Warningas: silpnų nervų skaitytoją beskaitant gali ištikti ne tik Kafka ar koks Dostojevskis, bet ir (ne)literatūrinio malonumo pagaugai.

9/10. „Pravda“, 2005 liepa

Žinoma, Kafką čia labiau linkę įvelti Kiti, pvz., viršelis. Kafkoje kur kas daugiau užguitumo, vidun-sulindimo ir, ko gero, [metafizikos] (įrašyk sau priimtiniausią sutartinį žodį). Kafkos komiksai ištisus skyrius nerutulios „šis susitraukęs skudurų pardavėjas iš tikrųjų yra milijonierius bet mes besikeisdami rašteliais tavo vieno kambario skylėj sutrukdysime jo apokaliptinius kėslus“ ir taip toliau. Todėl taikant „Golemą“ lentynon, kurios tvarka pagrįsta ne knygų dizainu ir ne abėcėle, pirmiau galvoje iškyla tokios konstrukcijos kaip Shelley „Frankenšteinas“, Bram Stoker „Drakula“, pagaliau pirma „Egzorcisto“ dalis ar net Tim Burton „Batmanai“: jei Borgesas kolekcionavo detektyvus, tai aš sergu manija žymėtis pastangas, nelaukiamas iš jų dėjėjų (tarkim, Shelley ir jos kolegos, ne paslaptis, tikrai vertėsi ne „siaubo“ ar kokia kita bulvarine literatūra), bet fenomenaliai įšaknijančias naujųjų laikų mitus, išskirtinai gajas popkultūros emblemas.

Kitas šio klubo narių bruožas – koncentruojamasi iš tikrųjų ne į tai, kas iš pažiūros atrodo centras. Panašiai kaip Burtonas analizuoja ne Batmano supermeniškumą, o komiksų dinamiką ir groteską, taip iš vėžių išmuša ir pakalbinto kolegos pirma asociacija su Golemu: „čia tas kur įkiši popieriuką į burną ir tada jis..?“ Juk kontempliuojant apie knygos esmę ar dvasią (jei jau prisiminėm, kad apžvalga skirta jai), visai pasimiršta, kad veiksmas vyksta „atgijusios viduramžių legendos apie molinę pabaisą – Golemą – akivaizdoje“ (ir vėl citata iš leidinio viršelio. Kodėl minėjau, kad jis Kliedi? Nes blevyzgoja apie „pagrindinį romano veikėją“ ir „jo laukiančią tikrąją palaimą“ – kas tai per fantomai?). Kokį dar Golemą? Kur jis buvo? Kartą šmėkštelėjo gličiame komikso skersgatvyje?

Reikia pripažinti, jis ne tik ne herojus, jis – tik Vaizdelio rėmelis; epizodinis liūdnojo vaizdelio riteris.

O ką iš tikrųjų vaizduoja Vaizdelis? Jis ir detektyvas, ir prieškarinis trileris, ir ezoterinis kabalistinių ir kt. nuorodų labirintas, ir ištekėjusios Dulsinėjos, turinčios kitą vyrą, meilės raštelis trečiam (mūsiškiam).

Jokia tikroji ar netikroji palaima jame nelaukia, bet koks „pagrindinis“ veikėjas romanui vykstant pranyksta, sapnas keičia viziją, o fikcija užverčia sapną. Ir vis dėlto atsakymas redakcijai žinomas. Aišku, kad pagrindinio herojaus titului nominuotinas kaip tik šešėlinis knygos mechanizmas: pasakojimo Atmosfera kaip tokia, dažnai pavadinama gotikine, nuo minios besiridenantys šiurpo pagaugai, neatpažįstami žingsniai už sienos, varvantys nemigos tuneliai ir visas kitas mums nebepasiekiamas Prahos praharas, kuriame, visa laimė, bent jau, kaip sakoma, būriais ropojo tiek rašto galiūnų, kad ant Wordo pirštų nesuskaičiuosi.

Beveik be perstojo jaučiau šleikštulį, nes į dešrų nuovirą buvo beriama ne druskos, o sodos – tokios kalėjimo taisyklės, dėl to neva sumažėdavo lytinis potraukis./Laikas sruvo pilka, monotoniška vaga./Sukosi aplink nelyginant kankinimų ratas./Būdavo akimirkų, ištinkančių čia kiekvieną, kai vienas kuris nebeištvėręs pašokdavo ir valandomis blaškydavosi šen bei ten kaip laukinis žvėris, kol visai palūžęs krisdavo ant gulto ir bukai laukdavo, laukdavo, laukdavo./Vakarui atėjus sienomis būriais nelyginant skruzdėlės imdavo ropoti blakės, aš vis stebėjausi, kodėl tas vaikis su kardu ir apatinėmis taip domėjosi, ar aš neturiu parazitų./Galbūt kalėjimo vadovybė bijojo, kad, susikryžminus parazitams, gali atsirasti nauja vabzdžių rūšis?/Trečiadieniais, dažniausiai priešpiet, ateidavo kalėjimo gydytojas – kiauliasnukis daktaras Rozenblatas, – užsimaukšlinęs plačiakraštę skrybėlę, su besiplaikstančiomis kelnėmis – užsukdavo įsitikinti, kad visi kaliniai tiesiog trykšta sveikata./Jei kas nors pasiskųsdavo, nesvarbu kuo, išrašydavo cinko tepalo krūtinei trinti.

Ko ne Sruogos Dievų miškas?
Tik kad priešholokaustinis ir visai ne apie tai.

P.S. “Google” rašo, kad mokslinės fantastikos romaną kažkodėl man įsiminusiu pavadinimu „Golemas, arba dirbtinis žmogus“ parašė toks vienas profesorius T. Venclova dar prieš visą poeziją ir emigraciją. Net įdomu.