Interviewing Da Sunlounge

Simoną Newby arba DA Sunlounge susitikome iš karto po jo pasirodymo “Gravity” klube penkatdienio naktį. Paprastas, dar nesugadintas sėkmės ir labiau panašus į šešioliktmetį paauglį nei į rimtą, trečią gyvenimo dešimtmetį baigiantį šeimos vyrą, jis mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais apie vakarėlį, muzikinę patirtį ir dar šį bei tą. Tad sudaužiame “Carlsberg” bokalais ir pradedame.

Ar patiko vakarėlis? Kaip lietuvių publika?

Taip, man labai patiko – publika buvo tikrai nuostabi, kaip ir visoje Rytų Europoje. Sugrojau ne vieną gabalą, kuris čia buvo pakankamai naujas, tačiau visiems patiko tai, ką aš darau ir jie nuoširdžiai reagavo į tai. Manau, kad Lietuva yra viena geriausių vietų visoje Rytų Europoje.

O tuomet kur geriau – Rytų ar Vakarų Europoje?

Vienareikšmiškai Rytuose – buvau puikiuose miestuose ir šalyse kaip Praha, Belgradas, Slovakija – man patiko visur.

Kaip įsisukai į house pasaulį, tapai žymus?

[juokiasi…] Aš nesu žymus. Su manimi buvo taip – aš buvau rezidentas „Travelling Without Movement“ vakarėliuose ir vieną vakarą grojau su PEACE DIVISION. Tą vakar1 sugrojau savo vieną pirmųjų įrašų ir Clive Henry pasiūlė jį išleisti Low Pressings leible. Paskui išleidome dar vieną ir toliau viskas veikė kaip sniego gniūžtė – dabar daug dirbu prie prodiusavimo, tai pat nemažai groju klubuose.

Tavo biografijoje, kaip ir daugelio kitų didžėjų, užkliūna faktas – išgarsėjai tada, kai kuomet vienas žymus prodiuseris pastebėjo tavo gabalą. Ar šiais laikais tai ir yra svarbiausia – būti tinkamu metu tinkamoje vietoje?

Mano atveju tai buvo šiokia tokia sėkmė. Manau, kad dabar situacija yra tokia, kad daugiau ar mažiau tai yra sėkmės dalykas. Tačiau iki tos sėkmės aš labai sunkiai ir intensyviai dirbau. Tai nebuvo pasiekta per naktį. Aš groju jau maždaug dešimt metų, o buvau pastebėtas tik prieš penkerius. Šiam reikalui turi visas atsiduoti ir nuolat to siekti. O tada atsidurti tinkamu metu, tinkamoje vietoje.

Tai ar privalai leisti įrašus, kad būtum sėkmingas DJ?

Aš esu įsitikinęs, kad yra tikrai nemažai didžėjų, kurie puikiai groja, tačiau nėra išleidę singlų. Tačiau dabar tokia situacija, kad sunku prasimušti be kokybiškos produkcijos.

Gal gali įvardinti savo mėgstamiausią DJ?

Tai tikrai labai sunku. Aš sunkiai išvardinčiau mėgstamiausius prodiuserius [juokiasi].

Dažniausiai didžėjai mėgstamiausiais įvardina savo kaimynus…

Taip, deep house muzika yra savotiška bendruomenė – mes vieni kitus pažįstame, bendraujame savame rate, tad tokie dalykai yra natūralūs, mano nuomone…

Ką pats labiau mėgsti – prodiusuoti kūrinius ar groti klubuose?

Manau, kad groti – aš nuo to pradėjau, tad tai lieka man arčiau širdies. Nors iš kitos pusės praleidžiu visą dieną studijoje – tai mano kasdienis darbas „9-to-5”.

Ar tai yra darbas kurio nemėgsti – paprastai žmonės nekenčia tokių darbų „nuo devynių iki penkių“?

Kartais būna ir taip. Nemažai mano draugų sako, kad turiu labai lengvą darbą, tačiau kartais jis tiesiog užknisa. Būna taip, kad stengiesi išgauti kažkokį garsą ar kitokį rezultatą ištisas valandas, bet niekas nepavyksta. Tai labai erzina. Visai kaip įprastame darbe.

Kokia įranga naudojiesi studijoje?

Naudoju “Macintosh” kompiuterį ir daugybę kitos įrangos. Aš mėgstu naudotis senesne analogine aparatūra, sintezatoriais, o ne naujausiais skaitmeniniais aparačiukais. Jų garsas man paprasčiausiai šiltesnis [šis žodis nuskamba taip išraiškingai, kad net pats pajuntu užplūstančią šilumą – aut. past.]. Priešingai nei skaitmeninės aparatūros, kur viskas skamba labai švariai ir negyvai, sintetiškai.

Na, o kaip vyksta darbas studijoje apskritai?

Aš galiu padaryti gabalą per porą dienų, galiu užtrukti ir keletą savaičių. Tai labai priklauso nuo daugybės įvairių aspektų. Iš esmės, esu labai reiklus ir keliu didelius reikalavimus savo kūriniams. Žinau, ką noriu pasiekti ir kol nepasiekiu tokio rezultato, tol darbas nėra baigtas. O į tai gali įeiti labai daug dalykų – kitų kūrinių klausymas ir pan.

Ar klausai kitų muzikos stilių, ne tik house?

Paprastai namuose neklausau house. Tai būna įvairiausia muzika [kas, Britney]] Ne, Britney aš žiūriu. O jei rimtai, klausau U2, NINE INCH NAILS, JAMIROQUAI, DEATH IN VEGAS ir panašiai.

Ar tai, ką groji klubuose labai skiriasi nuo to, ką sukuri kaip prodiuseris?

Nemanau. Tai yra muzika, kurią mėgstu, o ji daugmaž tokia pati – deep house. Tiesa, tai jau nėra toks grynas deep, kaip buvo anksčiau, įmaišau daugiau sunkesnių ritmų, nors visa tai vis dar yra house muzika. Be abejo, klube turi kreipti dėmesį ir taikytis prie publikos, tad tai taip pat koreguoja grojaraštį.

Esi užkietėjęs house mėgėjas. Tai ar esi kada buvęs techno tūse?

Tiesą pasakius esu. Belgrade buvo labdaros vakarėlis, kuriame grojau. Pagrindinėje salėje vyravo techno, o mums buvo palikta mažesnė salė. Tai buvo tikrai puiki naktis keistame klube, įrengtame savotiškame urve, su keliais tūkstančiais žmonių. Tačiau niekada negrojau ir nemanau, kad kada nors grosiu techno.

Papasakok apie savo kitus pomėgius, kasdienį gyvenimą.

Na, aš gyvenu Notingeme, Vidurio Anglijoje. Be muzikos dabar ypatingų hobių ar užsiėmimų tikrai neturiu – leidžiu dienas kaip ir eilinis žmogelis, nueinu apsipirkti ir panašiai. Prieš kelis metus, buvau pamišęs dėl teniso – žaisdavau po kelias valandas per dieną, tačiau dabar nesu įžengęs į kortą jau kokius porą metų.

Ar labai skiriasi Vidurio Anglijos ir Londono klubai, muzikiniai pomėgiai?

Anglijos centre mėgstama panaši muzika į tą, kurią labiausiai mėgstu aš, kokią grojau šiandien klube. Londone, tuo tarpu daugiau klausomasi tech house, sunkesnių ritmų. Pas mus daugiau nemokamų vakarėlių – tiesiog kažkas atsiveža aparatūrą ir surengia puikią pramogą visiems. Londonas yra madingesnis. Tai turi ir teigiamų ir neigiamų pusių. Bet aš visuomet pasisakau už kuo daugiau muzikos, nesvarbu kokios.

Ką manai apie vadinamąją „skaitmeninę revoliuciją“?

Tai yra kažkas tokio, į ką aš neįsivėliau ir kas mane šiek tiek neramina. Mano nuomone, yra per daug lengva nukopijuoti MP3 failą iš vieno kompiuterio į kitą, persiųsti draugui ar įdėti į internetą, ir įsirašyti CD. Tai yra gerai žmonėms, grojantiems klubuose, iš dalies gerai ir įrašų kompanijoms, tačiau tai vis tiek mane neramina. Tai yra per daug paprasta ir man nepriimtina.

Ką manai apie narkotikus klubuose? Ar jie yra privalomas aksesuaras?

Jokiais būdais ne. Aš turėjau gana rimtų problemų su nakrotikais, kai buvau daug jaunesnis. Tačiau išsigandau, kad daugiau niekada nebegalėsiu normaliai klausytis muzikos ar nueiti į klubą ir atsikračiau jų. Nuo tada ir pradėjau groti.

O ką manai apie didžėjus, kurie vartoja narkotikus, kad grotų geriau ar ilgiau?

Jei jiems to reikia, tai yra jų pasirinkimo reikalas. Tiesą pasakius man pačiam reikia šiek tiek išgerti prieš stojant prie pulto. Bet narkotikams aš sakau tvirtą „ne“.

Dėkui už atsakymus.

Nėra už ką. Jie turbūt buvo niekam tikę :). [buvo ir prastesnių…- aut. past.]

Išjungę diktofoną dar pasidaliname įspūdžiais apie degančius argentiniečių gėrimus, pagirias bei merginas (per šią temą Simonas šelmiškai šypsosi, tačiau neišduoda savo nuomonės – neduokdie žmona išmoks lietuviškai). Galų gale atsisveikiname ir palinkime vienas kitam gero vakaro. Kitą dieną pašnekovas kartu su RR užkuria tikrą pirtį Kaune, o mes visą savaitę sukame „Baby How Long“ bei laukiame jo grįžtant vėl. Juk buvo gerai, ar ne?