Dabar arba niekada

“Gal mes net tapsime latviška grupe” – IR grupės lyderis Germanas Skoris nenutyli visų “aspektų”, kurios pasitaiko grojant roką Lietuvoje. Jauniems, alternatyviems žmonėms iš tiesų yra labai mažai sąlygų išlįsti iš rūsio ir pasirodyti žmonėms, o juo labiau pasičiupti gerą prodiuserį. Muzikantai ne tai kad neuždirba iš muzikos, dažnai net “nueina į minusą”. Galime tik pavydžiai prisiminti Ameriką 80-aisiais ir nuryti karčią seilę.

Kiekviena grupė turi savo pradžios istoriją, kuri dažniausiai prasideda „O buvo tai apleistame…“. Kokia jūsų versija?

GS:Tos vienintelės, tikslios pradžios versijos kaip ir nėra. Teisingiausia būtų, jei surinktume visus kada grojusius grupėje IR ir jų paklaustume…. IR istorija yra ne tokia jau ir sena – tik du metai. Iš tikrųjų viskas prasidėjo daug anksčiau. Pats grojau įvairiuose projektuose, kur susipažinau su Romu Mikalausku, Rimu Sakalausku. Įkūrėme grupę, kuri egzistavo lygiai dvi savaites. Dėl būgnininko sveikatos sutrikimų (būgnininko ausys – pažeidžiamiausia vieta – aut. past.) teko nutraukti veiklą. Tik po pusmečio mes vėl susibėgome, atkūrėme tai, kas buvo pradėta. Deja, 2005 – aisiais metais atsisveikinau su pirmąja grupės sudėtimi… vienas muzikantas išvyko į Angliją, kitas pradėjo itin įnirtingai studijuoti…

2004-aisiais koncertavote Europoje, pravažiavote nemažą kelią mažu autobusiuku . Ar nebuvo gaila išsiskirti su tais draugais, pirmąja grupės sudėtimi?

GS:Man buvo labai gaila išsiskirti, bet, tiesą sakant, neturėjau kitos išeities. Pamenu, tas mėnuo buvo ypatingai „juodas“… Tada iš grupės išėjo būgnininkas. O mes puikiai žinome, gerą, atsidavusį, patikimą būgnininką surasti trijų šimtų kilometrų spinduliu nėra lengva.

Dabar jūsų grupė yra internacionali. Trumpai, pristatyk savo kolegas.

GS:Mūsų bosistas yra Marats Voronov iš Latvijos, o būgnininkas Joshas McClung iš tiesų yra amerikietis, gimęs Belgijoje. Jis kažkodėl gėdijasi savo “amerikonizmo”. Nesuprantu, kodėl. (juokiasi)

Pasirašėte sutartį su Zona Records. Kaip pavyko sudominti leidėjus?

GS:Mus tikriausiai pastebėjo per konkursą “Euro Rock 2004”, kurį ir rengė Zona Records. Svarstėme ir kitų leidėjų pasiūlymus. Zona Records pasirinkta neatsitiktinai. Mūsų bosistas Marats Voronov kartu su Dovydu Bluvšteinu yra vienas iš šios leidybinės firmos pagrindinių žmonių. Be to, su Zona mes bandome dirbti ne tik Lietuvoje. Tikrai norėtųsi pasiekti daugiau nei vieno albumo pasirodymas prekyboje. Taip, mumis domėjosi ir kitos kompanijos, bet tai nebuvo rimtos derybos/.

Papasakok apie darbą Rygos studijoje Wolk? O kuo buvo ypatingas darbas su Raimiu Trilikauskiu?

GS:Albumą įrašinėjome Rygoje. Išsirinkti studiją buvo pakankamai sudėtinga, nes čia žaidžia trys labai svarbūs faktoriai: finansai, kokybė ir geras garo inžinierius. Tai yra svarbiausia renkantis studiją. Pati Wolk studija nėra didelė, tačiau garso inžinieriaus darbas ir aparatūra tiesiog super (vieną gabalą Germanas įrašinėjo studijoje palikta MUMMIY TROLL gitara – aut. past.). Dirbome dvi savaites. Tiesa, vieną dainą teko perrašyti jau Lietuvoje, su Raimiu Trilikauskiu.

Ko tikitės iš debiutinio albumo?

GS:Šis albumas yra išleidžiamas (prekyboje pasirodys jau lapkričio septintą dieną – aut past.), norint pristatyti grupę IR su geru įrašu tiek savo gerbėjams, tiek kitiems klausytojams. Iki tol gero įrašo vis tik neturėjome. Tai – mūsų vizitinė kortelė. Tikimės šį albumą taip pat pristatyti ir užsienyje, pavasrį vyksiančio turo metu…

Latvijoje Nusifilmavote naujame “Baltijos šalių geriausių dainų dešimtuke” (“Baltic New Music Chart” – šią laidą Lietuvoje rodys “5 kanalas”). Gal tai pralauš ledus?

GS:Taip, manau, tai kažkaip turės įtakos grupei IR, ypač Latvijoje. Tačiau apie laimėjimą šiame tope tikrai negalvojome. Mes netgi labai svarstėme, ar dalyvauti šiame tope. Bet sutikome dalyvauti, nes Latvijoje yra radijas ir televizija, kurie transliuoja roko muziką.

Bet kuris kultas gimsta iš išskirtinės ekspresijos. Ar Lietuvoje, tavo nuomone, yra galimybė kurti grupės įvaizdį?

GS:Manau, tikrai galima. Tik kiek jis bus įdomus ir originalus, priklauso nuo tavęs. Žinoma, toks įvaizdis, kokį turi THE WHITE STRIPES ar tie patys SLIPKNOT Lietuvoje yra sunkiai įmanomas. Atlikėjams reikia elementariausio persirengimo kambario. Minėtieji atlikėjai pasirodo ant scenos ir po koncerto jų niekas nebemato. Tuo tarpu Lietuvos undergroundinės grupės neturi netgi kur instrumentų ramiai susiderinti.

O kalbant ne apie vien vizualų įvaizdį… Skandaliukai, kaip manai, ar įmanomi?

GS:“Piaras” yra labai svarbus dalykas, kad ir pardavinėjant muzikinius albumus. Bet ką gi žmonės gali padaryti? Nebent nusilakti, nugriūti kažkur ir čia jau skandalas. Argi to reikia…?

Prisiminkime seną, bet jau klasikinę istoriją. 80-ųjų pabaiga, į didįį muzikos biznį ateina SONIC YOUTH, pasirašo kontraktą, vėliau atsiveda Kurtą Cobainą… Kaip tu galvoji, ar šou verslo mašina padėjo NIRVANA tapti legenda, ar kaip tik ją sugriovė?

GS:Na, jeigu Vilnių vadintume Sietlu, manau, tai būtų jam didelis komplimentas. (juokiasi) Dėl pačios NIRVANOS, kiek žinau, išėjo viskas kitaip nei norėjo pats Kurt Cobain. Jie netgi specialiai išleido išprotėjusio garso albumą “In Utero”, kad tarsi praleistų pro tinklą tuos žmonės, kurie jų klausosi. NIRVANA paprasčiausiai atsibodo būti mainstreamu. Kalbant apie Lietuvą ir IR, aš būčiau už, kad mūsų grupė patektų į mainstreamą. Nežinau, ar tai mus sugriautų, ar atvirkščiai, bet surizikuočiau.

O jeigu, pavyzdžiui, tau sakytų: „susidėk su kokia „Dangaus“ nugalėtoja…“, kaip elgtumeis? Ar yra koks Lietuvos muzikantas su kuriuo norėtum atlikti dainą?

GS:Labai slidus klausimas, kaip ir apsisprendimas būtų sudėtingas. Žinoma, niekada nesakyk niekada, bet, manau, niekada nedainuočiau popso.

Labai norėčiau sudalyvauti bendrame projekte su BIX būgnininku Gintu Gascevičiumi, tai nuostabus muzikantas. Taip pat, ir su Andrium Mamontovu… tačiau nežinia, ar tai būtų įmanoma…

Su kokiomis grupėmis draugaujate? Yra toks posakis: „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“…

GS:Iš tikrųjų visa ta lietuviško undergroundo chebra yra pažįstama. Dažniau bendraujame su grupe ARBATA. Esame pažįstami ir su AXIS, ir su CARAMEL MEMBERS, bet negalėčiau pasakyti, kad mes leidžiame laiką tose pačiose “tusofkėse”.

Ar nešėte kur nors savo įrašus, kad pagrotų?

GS:Labai sunku savo įrašus prastumti į radiją: neformatas, be to, angliški tekstai…

Bet ar norėtum, kad IR muzika grotų per radiją?

GS:Tai klausimas, turintis dvi puses. Visų pirma, kas Lietuvoje klausosi radiją? Jeigu nėra roko stiliaus radijo stoties, kaip pavyzdžiui yra Latvijoje, tai ir nėra tos roko auditorijos, kuri klausytųsi radiją. Aš, tarkime, niekada neklausau radijo stočių. Jeigu aš neklausau jų, tai manęs ir nepasiekia tą muzikinė žinia, duota roko grupės.

Tavo albumo tekstuose dažnai vyrauja tas amžinasis dualizmas: underground ir šou verslo pasaulis, kai iš tavęs “daro” roko žvaigždę…

GS:Taip, yra dalis tokių tekstų, galbūt 3 dainos iš 15 “Now Or Never” kūrinių. Jie yra ironiški ir netgi savikritiški. Kai kurie mano, kad “Garbage Star” mūsų neliečia. Priešingai. Žinoma, visada buvo ir bus, kad talentingi ir įdomūs žmonės gros rūsiuose, o kažką kažkas prasuks ir pateiks klausytojams jau kaip sukramtytą produktą. Tai man, kaip muzikantui, žinoma, yra skaudu.

O kaip tavo šeimą reaguoja į tavo pasirinkimą? Ar apsilanko koncertuose?

GS:Mama mane visada palaikė. Ji yra koncertmeisterė LMTA. Tėvui mano muzika tik visai neseniai pradėjo kažką reikšti. Anksčiau grasino ir gitarą išmesti… Žinoma, be jų pagalbos nebūčiau pasiekęs tai, ką dabar turiu. Nors į koncertus aš jų kaip ir nekviečiu. Tiesiog neįsivaizduoju vyresnių žmonių toje besistumdančio, bešokinėjančio jaunimo aplinkoje.

Kaip įsivaizduoji IR po penkių metų? Daug neužbrėžiu, žinoma, taip pat ir nieko blogo nelinkiu.

GS:Įsivaizduot neįsivaizduoju, bet svajonėse turiu. Taip pat neįsivaizduoju, ką veikčiau, jeigu negročiau. Kartais pajuokauju: “nusišaučiau turbūt”. Bet būkime realistiški. Galimas variantas, kad nieko aiškiai apčiuopiamo taip ir nepasiseks padaryti.

Ar kas nors iš lietuviško šou verslo atstovų tave pagyrė, pasakė gerus žodžius apie grupę IR?

GS:Nepasakyčiau, kad aš daug ką pažįstu iš to šou verslo. Bet, rodos, per “Euro Rock 2004” man perdavė draugas Užkuraičio žodžius (pagaliau ne gėda būtų atsivesti užsienietį į lietuviškos grupės koncertą, ar kažkas tokio – red. past.). Tas pats Dovydas Bluvšteinas, kol dar nebuvome pasirašę sutarties, atsiliepė apie mus gerai.

Į kokios užsienio grupės koncertą nedvejodamas išvyktum?

GS:Labai norėčiau pamatyti PEARL JAM… Taip pat SLIPKNOT, SYSTEM OF A DOWN… daug yra man artimų grupių, bet turbūt artimiausia būtų
SILVERCHAIR. Norėčiau pamatyti ir PLACEBO. Šia grupe susidomėjau, kai su ja mus palygino vienas lietuviškas muzikinis leidinys, nors iš tikrųjų mūsų muzika visiškai nepanaši. Tačiau, būtų įdomu pamatyti, kaip trys žmonės “užpildo sceną”…

Paskutinis klausimas, ar eitum į laidą “Labas rytas” groti pagal fonogramą?

GS:Esu prieš fonogramą, jau geriau iš viso negroti. Roko grupė turi groti gyvai. Latvijos tope grojome “ant faneros viršaus” pasijungę instrumentus, vien dėl to, kad buvo grojama ne prieš gyvą auditoriją. Tai buvo panašu į klipo filmavimą. Yra dvi strategijos: arba kaip kamščiui lįsti į visas įmanomas nišas, arba atsirinkti. Mes vis dėlto esame linkę prie antrosios.