Melancholiškas Žudikas

Jis – pablyškęs, ilgais, tvarkingai šukuotais plaukais, su gauruotais antakiais, po kuriais dega juodos akys. Nicko Cave balsas toks gilus ir užburiantis, kad dauguma paskęsta. Jis žudo savo liūdesiu, užkasa ironija, o prikelia tikėjimu. Jo dainos pranašauja apokalipsę. Bet jos niekad nebus. Nes pats “pranašas” tuo netiki.

Vaikystė ant upės kranto

Karjerą pradėjęs nuo post-punk, gotų herojus, nekontroliuojamas scenoje, ir bene pats geriausias dainų apie meilę kūrėjas. Nickas Cave įtraukia į tamsų pasaulį, kuriame vienintele viltimi lieka meilė, o nuo vienatvės gelbsti tik neaiškus kreipimasis į Dievą. Čia pinasi Tori Amos švelnumo fortepijonas ir nepaprastai ironiškas požiūris į mirtį. Kartais tai primena kelionę po svetimus jausmus..

“Būdamas vidurinėje, rašiau siaubingas poemas. Vėliau pradėjau mokytis groti pianinu. Tada pradėjau kurti. Ką darau iki dabar.” – taip gimė muzika, gąsdinanti savo realistiškumu ir tuo pačiu paperkanti atvirumu. Nickas savo jaunystę vaizduoja kaip sėdėjimą ant upės kranto. Vienoje pusėje – universitetas ir gražūs, laimingi žmonės. O kitoje – narkotikai ir prostitutės. Suprantama, devyniolikmečiam jaunuoliui, barškinančiam pianiną ir besisemiančiam įkvėpimo iš, vadinamosios, gotikinės literatūros, nebuvo vietos “gražiajame” krante.

Nicko Cave muzika – tai garsinė knygų išraiška. Jis vienintelis sugebėjo savo dievinamų gotikinių rašytojų mintis išreikšti muzika ir ne ką prastesniais tekstais. Norint visiškai jį suprasti, būtina klausytis žodžių. Jie paliečia, sukrečia, apkabina, paguodžia ir galiausiai nutyla. Kartais muzika primena prašmatnų kabaretą. Jame pasiutusiai sukasi žmonės, savo sielas pardavę bejausmei publikai. Būtent taip Nickas pašiepia gyvenimą: uždarame rate besisukančios pigios pop žvaigždutės ir išvaizdą garbinantys žmonės. Tikras zoologijos sodas.

Biblija ir evoliucija

Nickas gimė mažame Australijos miestuke Varknabele, bibliotekininkės ir mokytojo šeimoje. Vaikystėje tėvas garsiai skaitydavo Šv. Raštą, o mažasis Cave klausydavo. Jis turėjo tapti pavyzdingu anglikonu kaip ir visi likę šeimos nariai. Deja, Nickas tapo visiška priešingybe tėvų idealui. Bet jų triūsas nenuėjo šuniui ant uodegos: Biblijos įtaka jaučiama visoje kūryboje. Štai savo grupės pavadinimą – BAD SEEDS – Nickas rado Mato Evangelijoje, o 1989 išleistoje novelėje “And The Ass Saw The Angel” taip pat yra biblinių motyvų. Beje, ši novelė sulaukė puikių kritikų atsiliepimų ir buvo išversta į 10 kalbų.

BOYS NEXT DOOR buvo pirmoji Nicko Cave grupė. Dar mokyklos laikais jie grodavo diskotekose ir privačiuose vakarėliuose. Pagaliau 1980 metais vaikinai atrinko keletą geresnių dainų ir įrašė albumą “Birthday Party”. Šis buvo toks geras, kad grupė net pakeitė pavadinimą – iš BOYS NEXT DOOR virto THE BIRTHDAY PARTY. Pasikeitimas žymėjo ne tik tobulesnio skambesio atradimą, bet ir užmojį užkariauti pasaulį. Jo vedami BIRTHDAY PARTY persikėlė į Londoną…. kur apie jų padarytą įtaką pogrindžio muzikai dar ir dabar sklando legendos. Bet evoliucija tęsėsi ir iš BIRTHDAY PARTY pamažu susiformavo BAD SEEDS – grupė, kuri iki dabar lydi Nicką Cave nesibaigiančioje Odisėjoje į šviesą. Na, jei neskaityti įžangoje aprašyto turo…

Mūza ir dievas

Niujorkas, Londonas, Berlynas – tai mylimiausi Nicko miestai. Bet įsimintiniausias tapo Brazilijos San Paulas. Tame karščio ir dviprasmiškų jausmų mieste jis sutiko savo mūzą – Vivianą Carneiro. Tada viskas ir prasidėjo: keletas vaikų ir tie jausmai, apie kuriuos Nickas Cave kalbėjo tik savo dainose. “Brangioji, tu esi bausmė už visas mano nuodėmes” – šaukė dainoje “Let Love In”.

Po to paties pavadinimo albumo pasirodymo 1994, Nickas iš depresuoto Australijos vaikio virto roko žvaigžde. Kai MTV jį pakvietė groti per muzikinius apdovanojimus, jis atsisakė ir netgi paprašė išbraukti iš nominantų sąrašo, nes “mano muzika nedera prie viso to šou”. Nicko Cave santykiai su gerbėjais taip pat labai sudėtingi. Kai kurie niekaip negali liautis laikę jo savo dievuku.

Pats būdamas dievukas, Nickas Cave taip pat turi “kai ką virš galvos”. Tai nesutramdomas Johnio Casho rokenrolas, gilus Leonardo Coheno susikaupimas ir dar keletas muzikos kumyrų, kurie slepiasi tik pernai išleistame rinkinyje “Songs That Inspired Nick Cave”. “Plokštelė, kurią privalo turėti kiekvienas melomanas” – skelbia recenzijos. Nuo šiol ne tik Cave semsis gyvenimo filosofijos iš muzikos.

Kraujo upės

Neįmanoma nepamilti šio pablyškusio keistuolio, kuris, pianino pagalba, pasakoja kiekvieno iš mūsų gyvenimo istoriją. Jo pasirodymai gąsdina, hipnotizuoja, pakeičia. “Dar niekad per koncertą nebuvau taip išsigandusi. Kai jis dainuoja raudonoje scenos lempų šviesoje, atrodo kaip pats velnias.” – įspūdžiais dalijasi gerbėja.

“Man patinka žmogžudystės beprotybė” – prisipažįsta Cave. “Curse of Milhaven” – daina,kurioje Nickas lengvai juokdamasis palaidoja viso miestelio vaikus. ripažinkime, daugelis velniškiausių dabartinių laikų grupės negali lygintis “aukų skaičiumi su šiuo scenos žudiku.

Bet Nickui kliuvo ne tik nekalti vaikai. Moterys taip pat nusipelno tamsaus puslapio jo kūryboje. Albume “Murder Ballads”, kaip įprasta Nickui Cave, liejosi kraujo upės. Tik čia žūsta moterys – fatališkos prostitutės, negailestingos maniakės ir velniškos meilužės. 66 aukos (tarp jų ir Kylie Minouge, sudainavusi savo gyvenimo duetą “Where The Wild Roses Grow”) ir nė vieno liudininko. Nickas Cave iš mėgėjo virsta tikru meistru.

“Žinau, kaip šlykščiai pavaizdavau moteris savo kūryboje. Aš to nenorėjau. Atsiprašau, tiesiog reikėjo įskaudinti keletą žmonių.” – lakoniškas Cave atsiprašymas, pasirodęs spaudoje. Kraujo upės ir negyvos prostitutės neatgrasė gerbėjų – “Murder Ballads” buvo parduota beveik milijonas kopijų ir iki šiol tai vienas didžiausių Nicko pasiekimų.

Naujas pasaulis..?

Anksčiau Nickas Cave mokėsi iš Biblijos ir savo susikurto mitinio pasaulio, kuriame dažnai gyvendavo… ir kuriame gėris niekada nesusitikdavo su blogiu. Bet dabar viskas pamažu keičiasi. Iš prakeikto ankstyvųjų laikų poeto jis virsta pamaldžiu pamokslininku. “Meilė ir teologija yra vieninteliai dalykai, kuriais dabar domiuosi.” – prisipažino viename interviu. Jis myli gyvenimą. Tai ženklas, kad genocidas tuoj baigsis.

Nickas Cave jau nebesėdi ant upės kranto ir nebeleidžia laiko savo idealizuotame mitiniame pasaulyje, o žingsniuoja Londono gatvėmis ant rankų nešdamas Luką – sūnų, kurį jam pagimdė San Paulo mūza. Pasikeitimo pradžia matoma ir muzikoje: jei anksčiau ant scenos dainuojantį Cave lygindavo su pačiu velniu, tai dabar jam galima prikišti nebent netvarkingai sukištus marškinius. Juolab, kad vietoj amžinai depresuotų BAD SEEDS, į kitų metų pradžios koncertinį turnė Nicką lydės kamerinis ansamblis… Galbūt vietoj degančiomis akimis publiką varstančio apokalipsės pranašo turėsime dar vieną Sinatrą?

Nuotraukos iš oficialaus NICK CAVE & BAD SEEDS portalo