Richard Brautigan „Arbūzų cukruje“

Bet tos visokios parkės tai užknisa. Tavęs ne? Ėėė, o ką jeigu vieną dieną pabustum, ir žiūri – kad viskas gerai aplinkui? Ir nėra jokių karų, blogo oro nėra, nelaimių nėra, net mikrobų, ir tų nėra? Ne, nu įsivaizduok, bet rimtas: atsikeli ir niekuo nereikia rūpintis, ir tipo jeigu ir pasidaro kas nors blogai, tai tik kaip per multikus, apsinešus – net neskauda, jeigu peiliu nusipjauni ką nors arba išvis užsimuši? Ir į darbą eiti nereikia.. ne nu, aišku, kai nieks nedirba, tai šūdas, tada nebus nei valgyt, nei kuo apsirengt, šituo tai galėtų pasirūpint, arba dar gerai būtų, jeigu kas naktį žibintus uždegtų. Nes užknisa, kai vėlai reikia grįžti, o kelio nesimato. Bet tipo jei tu nenori sunkaus darbo dirbti, o šiaip ką nors kito moki, pavyzdžiui, piešti ar panašiai, tai gali daryti, ką nori. Tik dėl to parintis nereikia, kaip piešiasi, taip pieši, kaip rašosi, taip rašai, o jei nesirašo, tai eini pasivaikščiot (blogiausia, kai žmonės per sunkias knygas rašo, tokias visas siūlyčiau išmest ir sudegint). Ir dar gerai būtų, kad nebūtų jokių nusikaltėlių ar šiaip blogų arba negražių žmonių. Ir kad pinigų nereikėtų, ir nebūtų jokių durnų taisyklių, ir visi būtų laimingi bei niekas nesirgtų, geras, ne? Nu aš suprantu, kartais vis tiek susergi, čia nieko nepadarysi. Bet tam ir yra daktaras. Joo, kartais parūkius toks aiškumas apima, kad kartais mintys viena ant kitos liejasi kaip bangos, tiesiog imk ir guldyk į knygą.

Sakyk ką nori, bet geriausiai šį veikalą suvarė Rolandas Rastauskas jo paties viršelyje: „Prikėlinėti iš numirusių tokius žavius pražuvėlius (nepainioti su nevykėliais!) kaip Richardas Brautiganas – štai tokių tolimų provincijų kaip Lietuva dalia postmodernybėje!“ (Kliūna tik užuomina į siaurą su „Kitomis knygomis“ susijusį „savų“ ratelį – www.nevykeliai.lt)

Arba, kaip galėtų pasakyti Baudrillardas ar airis, kritikavęs išnykusių pastatų „at“statymą – „Kitos knygos“, leisdamos kažin kada savo misiją atlikusius (anti)klasikus, nevalingai (?) simuliuoja, kad jų vietoje žiojėjančių Lietuvoje spragų niekada ir nebuvo, ar kad apskritai jas įmanoma užkaišyti.

Bet užteks tų skliaustelių. Kaip atsiskaityti tiems, kas iš apžvalgininko nori turinio atpasakojimo, nes juos taip Pedagoginiame mokė? Romanas „Arbūzų cukruje“ tikrai nėra joks romanas ir pasakoja apie gyvenimą arbūzų cukruje. Tai fantazija ir metafora, utopija ar antiutopija, postapokaliptinė vizija ir naujabiblinė fikcija, poezija ir praeity nuskendusi futurologija viename. Pasikartokime: visa tai galima ir reikia apibendrinti talpiu bei atlaidžiu žodžiu ŽAVU.

Tad kas mums čia galėtų kelti nerimą? Visų pirma, tai iki plokštokų plokštumų nustekentas simbolizmas – metodas, kuris ir taip po Coelho įgijo ne per geriausią kvapą, ir nieko su tuo nepadarysi. Bet ir tą patį brazilą primenanti etiketė „alegorinė pasaka“ arbūzų cukrui ne į naudą, nes kur rieda alegorijos ir kitos pasakėčios, ten atidunda ir Moralas; o kad vibruotų Moralas, jį turi masažuoti ir atitinkama Filosofija.

Kuri, užgrakštinkime mūsų kritinį uždarą ratą, aptariamoje Brautigano knygoje tokia plokščia ir bestuburė (išties labiausiai primenanti hipių svaigalus, reklamuojančius, kaip pakeisti pasaulį per 80 dienų) jog net nekyla ranka argumentuoti.
Oi, oi, tik nereikia vaidinti nuspėjamų.

Žodžiu, taip ir susiveda, kad didžiausią malonumą maloniai suformatuotame leidiny kelia būtent poezija, t.y., tarkim, „logikos nepaisanti, haliucinuojanti kalba“, ir keli suveikiantys sąmojai (nors jų planuota ir daugiau). Te pastraipos à la „Ir netrukus kietai užmigo mano glėby. Jos miegas mėgino tapti mano ranka, paskui – mano kūnu, bet aš jam neleidau, nes staiga pasijutau baisiai neramiai“ tampa ir tavo atgaiva. O jei ne, pirma/s mesk komentaro akmenį.

7/10