Rutina Vašingtone

Eric Hilton ir Rob Garz bendradarbiavimo istorija prasideda jau nebemadingu tapusiame, bet vis dar beprotiškai populiariame Eighteenth Street Lounge klube. Eric Hilton buvo ir iki šiol yra jo savininkas. Dar 1995 metais šią techno bei lounge muzikos “sveitainę” geidė aplankyti tūkstančiai turistų iš Islandijos, Malaizijos, Indijos, Prancūzijos ir kitų kraštų. Vėliau Eighteenth Street Lounge tapo dar ir įrašų studija, prodiusuojančia firma. Taigi, taip, mes kalbame apie JAV, apie babiloniškąjį Vašingtoną, apie unikalų DJ duetą THIEVERY CORPORATION ir jo vaisius. THIEVERY CORPORATION yra neabejingi politniams įvykiams JAV. Žinoma, savo kūryba jie daugiausia kritikuoja Bušo administraciją bei jį patį. Vienas jų labiausiai politizuotų gabalų yra “Amerimaka”.

ORE jums siūlo išskirtinį interviu su THIEVERY CORPORATION nariu Rob Garz. Su juo kalbasi lenkiško leidinio “Studencka” žurnalistas Tomek Rawski.

“Studencka”: Panašu, kad pagrindinis jūsų įkvėpimo šaltinis yra įrašai, kuriuos kolekcionuojate, ar ne?

R.G.: Renkamės jazz, blues muziką, įrašus iš Bollywood. Taip pat turime Europos kino garso takelių, truputį rock&roll muzikos. Be to, labai vertiname senienas. Vis dėlto yra labai svarbu būti neabejingiems naujajai scenai. Erikas klausosi dub, ypatingai mėgsta Curtis Mayfield. Mudu nesiklausome tos pačios muzikos vienu metu. Bet tai yra netgi geriau. Būtent dėl šios priežasties susitikus studijoje sukuriame kažką ypatingesnio. Jeigu klausytume to paties, turbūt skambėtume niūriai.

“Studencka”: Turite unikalų ir lengvai atpažįstamą skambesį. Ar nepagalvojate apie radikalų jo pakeitimą?

R.G.: Būna momentų, kai studijoje atsiplaiduojame ir juokais pagrojame heavy metal. Tada grojame tai, kas neturi nieko bendro su mūsų skambesiu, kurį mes taip mėgstame. Įrašinėdami paskutinį savo albumą jautėme didžiulę šešiasdešimtųjų psichodelic rock ir psychodelic jazz įtaką.

“Studencka”: Ar dėl to pakvietėte Perry Farrell bendradarbiauti? Jo stilius ypatingai psichodeliškas.

R.G.: Tiesa, jis turi išskirtinį stilių. Kažkada kažkas mums pasakė, kad Perry patinka mūsų muzika. O aš augdamas juk klausiausi JANES ADDICTION. Taigi su Eriku pasitarėme ir nusprendėme paskambinti Perry Farrell bei pasiūlyti ką nors su mumis įrašyti. Taigi mums ir pasisekė.

“Studencka”: Papasakok ką nors apie vokalistus, kurie dainuoja jūsų plokštelėse…

R.G.: Sista Pat, Verny Varela, Patrick de Santos pasirodymus matėme įvairuose baruose ir tiesiog paprašėme jų apsilankyti mūsų studijoje bei padainuoti. Wašingtonas šiuo klausimu yra unikalus – kiekvieną vakarą yra tiek daug gyvo garso koncertų, kuriuose groja puikūs muzikantai iš skirtingų valstijų. Taigi su Eriku vaikštome po barus, ieškome ir kviečiame.

“Studencka”: Wašingtonas neatrodo labiausiai atsipalaidavęs miestas pasaulyje…

R.G.: Na, taip, tai yra labai rimtas ir poltizuotas miestas, bet taip pat turi ir gerą underground muziką. Išsiskiria brazilų, argentiniečių, afrikiečių muzika, grojama tik gyvai. Kalbu apie tikrus muzikantus, o ne apie kompiuterius. Mėgstame lankytis tokiose vietose ir klausytis jų muzikos.

“Studencka”: Koks atlikėjas šiuo metu yra tavo mėgstamiausias?

R.G.: Dabar klausausi Ashy Bh-osle – atlikėja iš Indijos – dainos. Apskritai man patinka jos kūryba, Bollywoodo funk taip pat.

“Studencka”: Klausaisi muzikos iš Bollywood?

R.G.: Taip, kartais. Yra daugybė garso takelių iš septyniasdešimtųjų metų filmų, kuriuose yra sujungta funk muzika su kitaromis. Žinoma, ne viskas man patinka, bet yra gerų gabalų.

“Studencka”: Vis dėlto judu nenaudojate daug “semplų”…

R.G.: Na, taip. Dabar viską įrašinėjame patys. Mums lengviau sukurti kažką naujo, negu peržiūrėti tūkstantį gabalų, norint atrasti idealų sample. Jeigu turime idėją, tai kažkuris iš mūsų ją tiesiog sugroja. Tai mus labiausiai “veža”. Žinoma, kartais yra geriau atrasti kokio jau sukurto gabalo ištrauką ir ją papildyti, bet šito mes stengiamės vengti. Jeigu imtume kažkieno jau sukurtą groove, o ant jo darytume dar savo gabalą, jaustumėmės apgavikais.

“Studencka”: Ar koncertuose žiūrovai gali tikėtis to paties skambesio, kokį girdime plokštelėse?

R.G.: Iš pradžių žmonės atėję į mūsų pasirodymus, galvoja, kad pataikė į chillout koncertą. Bet mes tik pradedame ramiai, vėliau publikos laukia daug energingesnė dalis –daug galingesnė negu kas nors galėtų įsivaizduoti.