The Albion Idiot

“Nuo pat pradžių Peteris Doherty buvo tikras aukso gabalas žiniasklaidai. Jis buvo talentingas, jis neieškojo žodžio kišenėje ir jis buvo gražuolis. Be to, jis buvo pasinešęs ant savidestrukcijos, o būtent tai labiausiai patinka pop rinkodaros guru. Jo nuomone, jis pasišventė čia ir dabar akimirkos hedonizmui ir gyveno šia diena. Grupė, kurią jis sukūrė su Carlu Baratu, taip ir vadinosi – THE LIBERTINES. Pirmas jų albumas – tai nusitašę poetai, švenčiantys gyvenimą. Antras – elegija apie tai, kas buvo. Kai jis išėjo, Doherty jau buvo išvytas iš grupės ir įkūręs naują išraiškingu pavadinimu BABYSHAMBLES. Pirmadienį Doherty išleido jau trečiąjį savo albumą, bet pirmąjį su BABYSHAMBLES, pilną nuopolio ir mirties nuojatos nuotaikų”, “The Guardian” puslapiuose rašo Simon Hattenstone.

Korespondentas ateina susitikti su grupe nuskurusiame viešbutyje, Brick Lane rytiniame Londone. Fojė trinasi būgnininkas Adamas Fičekas ir bosistas Drew McConnell, bet Doherty ir gitaristo Pat Walden nėra. Kažkas skambina Fičekui į mobilų. Jis atsiliepia ir susiraukia. “Patas negali išeiti iš namų”. Kodėl? “Jis daugeliui prasiskolinęs”. O Pete? “Tas viršuje, tvarkosi kambarį”.

Abu McConnel ir Fiček yra baigę muzikos mokyklas. Fičekas nevartoja narkotikų, retai geria ir tiesiog švyti sveikata. Jis prisijungė prie grupės vasarį, bet jau vadina save jos “mašinų skyriumi”, ir teigia, kad jo buvimas gelbsti BABYSHAMBLES nuo iširimo. Ar jam nesunku groti grupėje, kuri turi akivaizdžių problemų su narkotikais? “Tai nėra kažin koks sunkumas. Kartais tai yra iššūkis – prispausti žmones padaryti tai, ką pažadėjo”. Žurnalistas užsimena, kad pagrindinis albumo leitmotyvas – mirtis. Adamas teigia to nepastebėjęs, panarina galvą ir pradeda mosikuoti lazdelėmis. Ar tai ne koncepcinis albumas, kaip “Dark Side Of The Moon”, neatstoja žurnalistas. “Juokinga. Jis turėjo vadintis “Dark Side Of The Spoon”.

Po maždaug keturiasdešimties minučių pranešama, kad Doherty apsitvarkė ir yra pasiruošęs priimti žiniasklaidą. Sunku net įsivaizduoti, kaip tas butas atrodė anksčiau, nes dabar jis atrodo pakankamai pritrenkiančiai. Įvairūs su narkotikais susiję daikčiukai ir kompaktai išmėtyti ant lovos, pilna apdaužytų aprūkusių alkoholio buteliukų, iš kurių buvo traukiama, prie lovos stovi mopedas, o ant sienos šviežiu, dar varvančiu krauju užrašyta “ROUGH TRADE”.

Jei sumaišytum Sidą Vicious su Oscaru Wilde, gautum kažką panašaus į Pete Doherty – pabyrėjusį panką dendį kūdikio veidu. Jis turi savyje kažką nusikaltėliško ir šmėkliško, kalba tyliai bei klampiai. Jis dėvi jo vizitine kortele jau tampantį tamsų kostiumą su katiliuku ir jis visiškai apsivožęs – negali pastovėti tiesiai ir kalba tarsi per rūką. Be to, neatrodo turintis pakankamai jėgų ir susikaupimo ištarti pilną sakinį. Jis prisėda ant sofos šalia didelės dvigulės lovos, išsitraukia bandžą ir pradeda improvizuoti su Fičeku. Jiedu skambina gražiai, nors ir netobulai. THE BAMBYSHAMBLES stilius nelabai skiriasi nuo LIBERTINES – visada atpažinsi tą Doherčio trapų inkštimą. Vis dėlto jei įsiklausytum, šioje muzikoje išgirstum daugybę klasikinių Britanijos grupių – THE KINKS ir THE CLASH (albumą vėl prodiusavo Mick Jones, dirbęs ir su “libertinais”), THE SMITHS, COCKNEY REBEL ir Bobą Dylaną. Bet labiau už viską, čia skamba Doherty pastarojo meto išgyvenimai.

Po spontaniško koncerto kiti grupės nariai išeina. Kambaryje lieka tik žurnalistas, Doherty ir jauna moteris Nuha Razih, kuri filmuoja tai, kas vyksta kambaryje. Doherty pareiškia, kad jie filmuoja viską, kas vyksta šiame kambaryje ir teigia, kad jis ką tik pasamdė merginą kaip asmeninę asistentę. Prieš savaitę bulvarinis laikraštis “News Of The World” parašė, kad kol Kate Moss gydosi reabilitacinėje klinikoje Amerikoje, Razih tapo jos “dublere”. Tai atkakliai neigia tiek Razih, tiek Doherty.

Nepaisant sutrikusios būsenos, Pete yra pabrėžtinai mandagus. Jis atsiprašo, kad laiku nepaspaudė reporteriui rankos, pristato jį Nuhai ir savo ruožtu paprašo prisistatyti prieš kamerą. Žurnalistas pasinaudoja proga ir paklausia apie užrašą “ROUGH TRADE” – ar tai tikras kraujas? “Taip. Šviežias. Tai tikrai ne krešenos”, – išlemena daininikas. “Tai truputį šiurpoka, ar ne? Žinai, “Rough Trade” – tai senovinis vyrų prostitučių iš žemesnės klasės vardas. Bet taip vadinasi ir žinoma įrašų kompanija”.

Staiga jis pavirsta persigandusiu vaiku. Jis sako, kad nenori problemų ir pažada nuvalyti užrašą. Jis jau turėjo bėdų su kraujo dėmėmis ant viešbučių sienų. “Tas suknistas vadybininko padėjėjas. Tas šmikis vieną kartą įdavė mane ir Wolfsmaną [jo vyresnį draugą ir dainų bendraautorių]. Ant sienos buvo kraujo ir kažin kaip tai pavirto trimis tūkstančiais svarų nuostoliams atlyginti“.

Doherty sėda ant mopedo ir triukšmingai užsiveda variklį. Jis aiškina, kad gyvena viešbutyje, nes čia grupė įrašinėja akustinį albumą ir šis miegamasis yra tarsi mini studija. Beje, Pete niekada ir neturėjo tikrų namų. Jo tėvas buvo kariškis, ir šeima keliavo paskui jį: Airija, Kipras, Vokietija. Skamba įspūdingai! “Ne, tikrai ne. Jis tebuvo eilinis. Per trisdešimt šešerius metus pakilo nuo eilinio Doherty iki majoro Doherty. Bet ir dabar viduje jis tėra paprastas kareivis”. Doherty sako tai su romantišku patosu, lygiai taip pat romantiškai jis kalba apie darbininkų klasę.

Staiga jis nutyla, ir tarsi kažin ką prisiminęs, pareiškia nenorintis kalbėti apie tėvą. “Jis manęs atsisakė. Aš jam neberūpiu”. Ar jų šeima buvo artima? “Nežinau… jo vis nebūdavo namie… jis buvo Persų įlankoj ir Bosnijoj. Kai buvau vaikas, jis man buvo idealas. Labai šviesiai prisimenu, kai jis vesdavosi mane į futbolą, į “Queens Park Rangers”. Turiu kiekvieną šio klubo namų rungtynių programėlę nuo 1972-ųjų…”

Nespaisant to, kad jam dažnai teko keisti mokyklas, Doherty turėjo praktiškai geriausius pažymius ir išlaikė daugybę egzaminų “A” lygiu. Ar jis buvo knygų graužikas? Ne, sako muzikantas, jam tai buvo paprasta. “Tai buvo lyg žaidimas atminčiai”. Jo grupės nariai sako, kad Doherty turi “fotografinę” atmintį ir muzikai – jis gali sugroti dainą, kurią girdėjo prieš penkis metus tik vieną kartą.

Spauda rašė, jo motina norėjusi, kad sūnus taptų anglų filologijos profesoriumi. Doherty purto galvą ir sako, kad tai netiesa. Kadangi jo tėvai baigė vidurinę prastai, niekas nespaudė jo tapti mokslininku. “Mano mama norėtų, nežinau, kad aš būčiau kur nors negyvenamoje saloje, susisupęs į medvilnės kokoną. Ji dėl visko kaltina tėvus”.

Taigi, net jei nekalbama apie narkotikus, kalba vis tiek sukasi apie juos. Tai vienintelė jo tema. Nors atrodo, kad jis šimtą kartų kažkur iškeliauja, jis vis tiek sugeba atsakyti į klausimą. “Manau, mano mama norėjo, kad tapčiau panašiu į Fred Astaire ar Ginger Rogers. Kai buvau jaunas, rengiausi ruda uniforma. Apsimetinėjau, kad esu savo sesers pusbrolis – su uniforma, ir taip toliau. O kuo norėjo kad taptum tavo mama?”, Pete perklausia švelniu balsu.

Vėliau jis pasakoja, kaip su seserim kurdavo dainas ir įrašinėdavo įsivaizduojamas radijo programas su mažu kasetiniu magnetofonu. Ar jis visada domėjosi muzika? “Tik ne pop muzika ir grupėmis. Atskiromis jų dainomis”. Ir poetais. Kaip kadaise Williamas Blake, jis yra apsėstas Anglijos idėjos bi vadina salą “ūkanotu Albionu”. Naujasis BABYSHAMBLES albumas būtent ir vadinasi “Down In Albion”. Doherty susidrovi, kai prabylama apie poeziją.

“Manau, mūsų karjeros pradžioje, mes iššaukėme daug susidomėjimo tais žmonėmis, kuriuos aš paminėdavau”. Šiandien, pasak jo, jis renkasi “anonimines citatas” ir iš karto pateikia pavyzdį apie apledėjusį kraną bei puola klausinėti, ar žurnalistas tai atpažįsta ir ar mėgsta. Staiga jis griebia gitarą ir atskleidžia mįslės atsakymą:

So how you can call this a home,
When you know it’s a grave?
Yet you still hold that greedy grace,
As you tidy the place,
But it will never be clean.

Tai THE SMITHS “Jeane”, jų pirmojo išleisto singlo B pusė. Tik Doherty mįslei galėjo pasirinkti tokiais desperatiškai liūdnas eiles.

Ar jis suvokia, kad “Down In Albion” yra apie mirtį? Doherty žiūri į dainų sąrašą. “Knocking On Deaths Door” – taip, “A‘Rebours”, “Sticks and Stones” – taip, “Killamangiro” – taip, “Eight Dead Boys” – taip, “Pentonville” – mm…‚ “Back From The Dead”… nežinau. Greičiausiai mažiau nei THE LIBERTINES albumuose”. Įsimylėjęs mirties idėją? “Ne. Ne. Esi gyvas arba miręs”, – atsako dainininkas. “Nežinau. Galbūt kažkada pažvelgsiu atgal, ir pagalvosiu – koks pašėlusiai liūdnas albumas”.

Kita dominuojanti albumo tema, tikrai nenuostabu, yra narkotikai. Viena daina vadinasi “Pipedown”, citata apie pypkės ritualą. O gal tai albumas, kuris nuteiks prieš narkotikus? “Taip, iš tiesų, tai tiesiog istorijos apie mane. Jei jausmas yra tikras ir jei kažkas iš viso yra tikra, tai paskutinis dalykas, apie kurį aš noriu rėkauti. Bet kai rašai apie tai dainas, taip jau išeina, kad rėkauji apie tai… ” – kažkada Doherty yra pareiškęs, kad vienintelė tikra realybė yra realybė pavartojus. Sekundę po to, kai patvirtino, kad tai albumas prieš narkotikus, jis sako, kad tai apie Arkadiją – jo įsivaizduojamą rojų žemėje.

Šiaip ar taip, jis tvirtina, kad didžiuojasi įrašu. “Praėjo metai, kai vėl galėjau klausyti pirmojo THE LIBERTINES albumo. Dabar irgi retsykiais paklausau, ir jis man patinka. Bet aš jo negaliu klausyti taip, kaip šito naujojo”. Doherty spragteli pirštais, lyg uždegdamas žiebtuvėlį. “Nenoriu čia daug kalbėti, bet… man atrodo, kad antrasis LIBERTINES albumas su manimi neturi nieko bendro. Kai jį išleido, aš neturėjau su tuo nieko bendro, nieko – neįtakojau nei viršelio, nei dainų išdėstymo, aš tiesiog nebegrojau toje grupėje. Tai buvo gana keista”.

Jo draugas Mickas pasibeldžia į duris, nešinas trimis buteliais degtinės ir aviečių sulčių. Jis kažką sumurma Peteriui, tas atsako padarydamas 36 atsispaudimus. “Supratau”, – atsako tas ir uždaro duris.

Doherty sako, kad būdamas vaikas buvo svajotojas. Ar jis svajojo tapti pop žvaigžde? “O, neeeee. Ne, tai buvo tik pokštas. Kai man buvo šešiolika ar septyniolika, aš mečiau visa kita ir pradėjau groti gitara. Visi pradėjo manęs klausinėti: “Ką čia darai? Juk tu dainuoti nemoki, nemoki ir gitara groti”. Visa tai tęsėsi iki dienos, kai pasirašėme kontraktą su Rough Trade. Tada viskas pasikeitė. Vietoj “užsičiaupk tu, valkata triukšmadary” atsirado “prašau, padainuok mums”.

Tai apie ką jis svajojo? Jis vėl paima gitarą ir dainuoja:

The dream was to live,
And to live was a dream.

Jis dainuoja apie romantiką ir keliavimą bet kur, apie Londono parkus ir senas gitaras, viskį ir romą, pasivaikščiojimus ir “reivus”, kunigaikščius ir peilius (walks and raves, knights and knaves – skambina lyg klasikinis Doherty posmas). Sunku pasakyti, ar jis cituoja, ar kuria visa tai dabar…

Poetas sėdasi ant motociklo, užkuria jį kaip reikiant ir pasakoja, kad Carlas Barat buvo jo svajonių dalis. “Viskas, ką galėjau sugalvoti apie vaikiną, jo gitarą ir merginą… viskas buvo ne tik įmanoma, viskas tapo realu”. Nelengva suprasti, ką jis nori pasakyti. Atrodo, menininkas tuoj užmigs. Žurnalistas bando pagauti jo dėmesį, todėl skubiai klausia apie Kate Moss. Ji dabar reabilitacijos klinikoje, kur iškeliavo po to, kai spaudoje atsirado juosta, kurioje ji šniaukia šniaukį. Ją spaudai pardavė kažkuris Doherty draugelis. Kalbama, kad čia galėjo būti įveltas ir jis pats. Šiaip ar taip jis ne kartą pardavinėjo nuotraukas ir pasakojimus apie save geltonajai spaudai, kad turėtų pinigų narkotikams.

“Su ja viskas gerai. Aš neturėčiau sakyti visko. Ji norėtų, kad po jos į tą vietelę Arizonoje važiuočiau aš”.

Ar jis nesirūpina ja labiau, nei rūpinasi savimi? “Aš tiesiog jos pasiilgau. Jis sako, kad nori būti su manimi. Ji sako, kad nežino kodėl mane myli. Aš nežinau, kodėl ji mane myli, bet taip jau yra. Bet ne, bet taip… Gal ji nori, kad aš pereičiau tai, nes pereis tai pati? “, lyg savęs klausia Pete. Kaip ilgai jos nėra šalia jo? “Praėjo šimtmečiai. Tai bus pirmas kartas, kai aš tikrai savanoriškai eisiu į reabilitacijos kliniką. Aš ant užpakalio turiu mažytę tatuiruotę “K”, ir ji turi “P”. Ir tai tikrai nereiškia “Pirelli”.

Jis staiga pradeda pasakoti istoriją apie Kate. “Vieną kartą jai sakau: “Baigėsi cigaretės”, ir ji atsako: “O aš turiu kiek sukamojo”, tai aš susukau suktinę su dideliu pasišventimu – gražią suktinukę – ir pridegiau ją. Kvapas man priminė kalėjimą (Doherty šiemet praleido keturias paras Pentonville kameroje laukdamas teismo už šantažą ir plėšimą). Pasisukau ir sakau jai: “Žinai, galvoju, kad suktinės – tai taip romantiška”, ir jis atsako: “Eik tu, jos šlykščios”. Tai sugadino mano romantišką nuotaiką. “It‘s disgusting” pakartoja Pete, mėgdžiodamas Londono cockney akcentą.

“Matai”, jis pasisuka ir sako vis tebefilmuojančiai Razih: “Aš vis dar romantikas”.

Ar jis tikrai vis dar tikisi su Kate Moss turėti vaikų? “Aš jau turiu du”. Du? Skamba pritrenkiančiai – visi iki šiol girdėjo tik apie vieną. Jis pakartoja, kad turi du ir kad nuolatos lanko vieną iš jų. “Vargšas mažas pirdukas. Mano sesuo jį vis aplanko. Visa šeima irgi gaili jo. Aš nenoriu tęsti pašnekesio apie tai, nes tai negarbinga nei vaiko, nei motinos atžvilgiu. Užteks, jei pasakysiu, kad juos myliu ir dėl jų padaryčiau viską”.

Ar jis galėtų įsivaizduoti gyvenimą be narkotikų? “Aš gyvenau tokį gyvenimą. Laikas nuo laiko, pernai ir užpernai. Kai pavarau, tai jau pavarau. Vis dėlto aš nesu toks narkomanas pabaisa, kokį įsivaizduoja kai kurie žmonės”.

Žurnalistas nori užduoti keletą specifinių klausimų apie narkotikus kitam žurnalui, kuris yra leidžiamas prieš narkomaniją kovojančios organizacijos “Mainliners”. Jo veidas nušvinta: “Gerai, man bus malonu, bet su viena sąlyga – per interviu galėsiu pavartoti, o jūs apie tai neparašysite. Jei aš sutrauksiu kalbėdamas su “Mainline”, jūs to nepaminėsite“. Derybos nutrūksta.

Bet kodėl jis negali vien tik rūkyti cigarečių per interviu? Jis linkteli, ir staiga jį lyg užgriūva savigraužos bei neapykantos sau bangos. “Jei aš negaliu ištverti net paros be to… tai kokios dar čia šnekos apie savanorišką gulimąsi į reabilitacijos kliniką. Kartais aš atsibusdavau toje klinikoje, o mane atėję lankyti žmonės tik ir šneka: “Kaip gerai tau sekasi, laikykis”. Bet niekada taip nebuvo. Kitą kartą jau kitaip kalbėjo: “Gulkis į kliniką, arba sėdėsi kalėjime. Man šiek tiek keista, kai kas nors klausia mano nuomonės”.

Kokia buvo kraupiausia situacija, į kurią jis buvo pakliuvęs? “O Dieve! Vieną kartą atsibudau po taksi visai nuogas, turėjau nuskinti vieną dviratininką ir pagrobti jo dviratį”. Žurnalistas klausia jo, ar gyvenimas geresnis su ar be narkotikų. “O, taip, taip. Aišku. Geresnis”. Geresnis be? “Ne, geresnis su ar be”. Tiesaus atsakymo jis neduos. Gal ir negali. Abiem atvejais? “Aišku, taip. Aš manau, kad narkotikai gali sugriauti vienų žmonių gyvenimą ir ypatingai pagerinti kitų. Bet kuris, kas tik galėtų pajudinti juos iš tos pelkės, kurioje sėdi, ar tai būtų kavos puodelis, ar heroino ir kokaino mišinys”.

Doherty viename interviu aiškino, kad problema yra ne narkotikai, o jo galvoje gyvenantys demonai. Ką tai reiškia? “Skaičiai, lekiantys tiesiai į veidą. Baisu. Aš ir dabar drebu, galvodamas apie tai. Sienos būna nebe tokios. Spalvos ir skaičiai lenda po oda, drasko ir traiško”. Tai gyvenimo demonai? “Taip, jie persekioja mane nuo vaikystės. Haliucinacijos ar kažkas tokio. Dar iki to, kai pradėjau vartoti. Aš narkotikus pradėjau vartoti būdamas pakankamai senas. Kadaise praleidau kelis žiaurius smūgius į galvą, todėl nuo paauglystės kenčiu haliucinacijas”.

Jis kalba tyliai, bet pagaliau susitelkęs. “Ateidavo košmarai. Kalėdų košmaras, kaip jį pavadinau. Ne pats geriausias jausmas”. Pete yra liūdnas ir kalba, tarsi būtų persekiojamas. Atrodo, tuoj pravirks.