Tomas Wolfas “Rūgštim įkrauto gėrimo testas”

Kas būtų, jei gerdami rytinę kavą ir sklaidydami dar dažais kvepiančius laikraščius išgertume ne kasdienę vitaminų dozę, o rožinę LSD piliulę..? Jei kiekvieną kart susinervinęs griebtumėte ne pabodusią cigaretę, o solidžią marichuanos suktinukę? Tada eitumėte teisingu keliu. Į nušvitimą. Bent jau taip rašo Tomas Wolfas…

Knygos viršelyje pro juodus akinius spoksantis šunėkas nuteikia žaismingai. Ką rasime viduje? Dar daugiau keistų gyvūnų, o gal tik krūvą nereikalingų išvedžiojimų, kokiu gėrimu reikia pagirdyti šunį, kad šis pažaliuotų. Nuryju didelį gurkšnį raminamosios arbatos ir neriu į psichodeliškai spalvotą Tomo Wolfo pasaulį. Ekskursija po dar nematytą zoosodą prasideda.

Vos atvertus pirmą lapą pasitinka pats šeimininkas ir pagrindinis knygos veikėjas – Kesis. Taip, tas pats, kuris parašė kultinį “Skrydį virš gegutės lizdo”. Tik čia jis ne garbstomas rašytojas, o naujos psichodelinės kultūros idėjinis vadas. Ar taip buvo iš tikrųjų – nežino niekas, bet parašyta gražiai. Su griežtais “mentais”, ryškiomis sintetinėmis spalvomis ir Keruaką primenančia klajonių dvasia. Ant knygos nugarėlės parašyta, jog Tomas Wolfas yra mėgiamiausias Džordžo Bušo rašytojas. Na, jei Bušas knygas skaitytų atidžiau, tai galbūt karo Irake nebūtų…

Ši knyga dar kartais vadinama hipių kartos kronika. Kadangi kronikos niekada nebūna įdomios, ši nepaneigia taisyklės. Nors, jei septyniasdešimtųjų laisvės kvapas jums nesvetimas, tikiu kad praleisite keleta įdomių vakarų kartu su Kesiu ir jo draugais išdaigininkais keliaudami beribiais Armerikos kelių voratinkliais. O galbūt ši knyga taps priežastimi pažiūrėti į viską kiek kitaip, pro rožinius hipių akinius.

Geriausia citata: “Jei atsivėre tavo proto durys, nereiškia kad gali pro jas vaikščioti pirmyn – atgal”. Taip pasakė Kesis, kai jo draugelis apkvaitęs nuo LSD porino apie aukštesnę egzistenciją. Durys – tai riba, kurią visoje knygoje stengiasi pereiti hipiai, padedami įvairių rūšių psichotropinių medžiagų. Ar galiausiai jiems pavyksta – neaišku, nes juk kiekvienas pats susikuria ribas, kurias po to griauna. Aišku viena – narkotikai čia tik priemonė.

Išgeriu paskutinį pravėsusios arbatos gurkšnį ir grįžtu iš vasariškai/hipiškai spalvotos Amerikos gatvių į apsiniaukusį Vilnių. Padedu knygą ant stalo. Akinuočium į viršų. Ir visgi įdomu, kuo reikia girdyti šunį, kad šis pažaliuotų…