Pasmerktas judėti

Barškinantis kaulais skeletas lekia nematomu dviračiu. Negana to, po apačia mirga paaiškinimas: “Jūs lygiai toks pat. Tik su oda”. Jis pravažiuoja pro mergaitę, gąsdinančią žmones kalnų ožkos ragais, ant kurių tabaluoja kalėdų eglutės girlianda. Įvyksta trumpas sujungimas, visur dingsta šviesos ir miestą užplūsta fluorescuojantys jonvabaliai. Išsigandę žmonės skuba namo, įsijungia kompiuterius ir ima ieškoti atsakymų. Prieš akis liejasi daugybė tinklapių, bet ten nėra nieko tikro. Vis labiau internete plintantis vizualusis menas nepateikia paaiškinimų. Jis palieka tik vieną klausimą: “Kuo jie visi apsirijo?”

Gyvenimas ant popieriaus

Jie vaikšto tarp mūsų, išssiduodami tik masyviomis juodomis rankinėmis, rūpestingai pakabintomis ant dešinio peties. Jose slepiasi ginklas – fotoaparatas, kuris gali daugiau nei tūkstantis granatų. Juos sutiksi visur. Madingiausiuose vakarėliuose ir purviniausiuose pramoninių rajonų užkampiuose, gražiausiame parke ir kraupiausioje avarijoje – visur gyvenimą stebi stiklinė objektyvo akis. Ir viską, ką tik pamato, kiša į internetą. Jų tikslas stebinti, gąsdinti, šokiruoti ir nepalikti abejingų. Viena nuotrauka – ir tavo gyvenimas jau kitoks.

Madingiausios dabar – mažos E–galerijos. Čia rasi keletą fotografų, porą žodžių apie meną ir daugybę vaizdų. Tokia yra ir skandinavų “Sumo Brothers” (www.sumo-brothers.com) galerija. Nuo beveik nevalgomų, sterilių braškių iki vienaakio šamano. Jų tikslas – stebėti pasaulį, jo kaitą. Įprastus dalykus pateikti kitaip: kartais skaniau nei šviežią braškę, kartais aštriau nei kraujuotą skustuvą. Tarp estetikos ir šiukšlyno yra tik siaurutė riba, ant kurios balansuoja nuotraukos/instaliacijos/atvirukai. Tai gali pamatyti “Insect” kūrėjų archyve. Pusnuogė moteris su paukščio–gėlės hibridu vietoj galvos. Ar tai menas? Atsakyti gali tik patys kūrėjai ir laikas.

Fotografija įgauna naujas galimybes. Pasitelkiant visagalį montažą vaizdas matomas ne iš vienos, o beveik iš visų pusių. Maža to, aplinka, kurioje yra objektas, tampa visiškai skaidri. Ludovic Di Orio (www.ludovicdiorio.com), nepailstantis visą dieną sekioti paskui modelius, sukuria keistų darbų. Dvi nuotraukos, kurias skiria balta linija – dvi akimirkos iš tikro gyvenimo, perkeltos ant fotografinio popieriaus. Vienas po kito einantys, automatiškai atlikti veiksmai užšąla popieriniuose gniaužtuose. Monotonijoje rastas grožis įspūdingiausias.

Kinemacija ir čiuptuvai vietoj rankų

Vieni pirmųjų tokius vaizdus į plačiąją visuomenę ištraukė MTV. Nors jų užsklandėlės dar gerokai atsilieka nuo internete sklandančių tikrovė/animacija/deformacija klipukų, tai įrodymas, jog atsiranda nauja judančio vaizdo kategorija. Čia senamadiškas filmavimas derinamas su animacija. Dvi skirtingos išraiškos priemonės jungiamos į vieną, atrandant visiškai naujas galimybes. Šios kino ir animacijos salotos trumpai vadinamos kinemacija. Tiesa, šis būdas buvo žinomas gerokai anksčiau, bet kol kas yra tik keletas šio žanro filmų. Vienas jų – buka komedija apie animacinį triušį ir didmiesčio detektyvą. (Turbūt režisierius labiau domėjosi išraiškos būdu, nei scenarijumi..).

Psichodeliškai švytinčios gėlės, besivejančios aplink ekrano kampus, ir rėkančios spalvos – per maža kaina už Jarmusho ir Von Triero simbolizmo išlepintas žiūrovų sielas. Tuo įsitikinsi apsilankęs brazilo Nando Costa (www.nandocosta.com) galerijoje. Vienas pirmųjų sąraše – smagus antiamerikietiškas filmukas su žiupsneliu ironijos ir trupučiu pašaipos, kurios didžiulė dozė būtų labai sveika pačiam Nandui. Penktą kartą bežiūrint į beveik kiekviename filmuke besikartojančius floros motyvus darosi nuobodu. Matyt, kūrėjas pasiklydo savo paties sukurtose animacinėse džiunglėse. Blogiausia, kad jis toks ne vienintelis..

Gerokai paklaidžioję po radiaciškai švytinčius miškus, pačioje glūdumoje randame lietuvišką pakilimo aikštelę. Joje spiečiasi “PetPunk” (www.petpunk.com) studija su INCULTO klipu “Boogaloo” ir nedrąsūs VDA studentų darbai – keletas kinemacijos iš Lietuvos pavyzdžių. Tai toli gražu nėra tai, ką matome MTV užsklandėlėse. Dainos klipe besikraipanti pusnuogė mergaitė ir žioplas Jurgio veidas nesukelia estetinio žavesio. Tačiau būtina paspausti ranką kūrėjams už drąsą pabėgti nuo standartinės animacijos ir kino. Geriau ieškoti kažko naujo, nei stovėti pabodusio kaimo berželio pavėsyje ir drebančiu balsu traukti nostalgišką odę “kai mes buvo jauni”. Nors kylanti kinemacijos raketa dar neužgožė įsišaknijusių standartų, bet galbūt kada nors įveiks “berželio” kultą.

Nesustabdoma kaita

Animacinės džiunglės, raguotos mergaitės ir estetiška tikrovė nuotraukose – tik mažytė dalis neaprėpiamame meno vandenyne. Čia nuolat vyksta audros, išmetančios vis naujus ir netikėtus vaizdinius/garsinius produktus. Tarpas, skiriantis meną, nuo nemeno vis mažėja. Tuoj net ir paprasčiausias apsipirkimas prekybos centre taps kameros vertu įvykiu. O gal jau ir tapo.

Menas milžinišku greičiu juda pirmyn, įtraukdamas vis daugiau žmonių į keistus nesibaigiančius eksperimentus. Ką tik užgimęs naujas videoinstaliacijų ir muzikos jungimo būdas – Vizualus didžėjavimas – vis labiau skverbiasi ir keičia standartinę klubų aplinką. Naujos kompiuterinio koliažo galimybės gimdo baisius košmarus eksponatų dailės galerijose pavidalu. Riba tarp menininko ir save tokiu vadinančio dingo. Dabar visi yra menininkai, nes dalyvauja viename eksperimente – gyvenime.