Ekologinis cirkas

Buvęs dailės mokytojas Jonathan More ir kompiuterių programuotojas Matt Black dirba vienoje komandoje jau nuo aštuoniasdešimtųjų vidurio. Savo didžėjų reputacijai apginti juodu pasirinko ne per lengviausią kelią – retą groove/ warehouse party sceną. Devyniasdešimtaisiais vaikinai debiutavo kaip COLDCUT tikėdami, kad pasaulis turi būti kuriamas “copy-paste” principu. Ir jiems tai puikiai sekėsi… muzikianiame pasaulyje, žinoma. Ką jie veikia dabar? Kur jie buvo dingę? Su britų dueto COLDCUT nariu Matt Black kalbėjosi lenkų jaunimo žurnalo “Studencka” korespondentas Maciek Tomaszewski.

MT: Nuo jūsų praėjusios plokštelės “Let Us Play” išleidimo praėjo net aštuoneri metai, ką veikėte per visą tą laiką?

MB: Tai, kad mūsų taip ilgai nebuvo, nereiškia, kad mus buvo apėmusi beribė tinginystė. Dirbome tikrai daug! Sukūrėme daugybę remiksų, dirbome su BBC laida apie klubinį gyvenimą “Solid Steel”. Šen bei ten pagrodavome. Daug dėmesio skyrėme savo įrašų kompanijai Ninja Tune. Pagaliau atėjo laikas išleisti naują plokštelė. Albumo sukūrimas panašus į namo statybą: pirmiausia reikia rasti pamatą – tai yra, tinkamus žmones – kurie kaip cementas sukurtų pamatus. Taip pat reikia rasti tinkamą vietą statybai, nes kitaip viskas gali sugriūti.

Klubinės muzikos scenoje esate praktiškai nuo pat jos pradžios. Kaip apibendrintumėte šios muzikos vystymąsi per pastaruosius 20 metų?

MB: Per tą laiką daug kas pasikeitė, iš tiesų. Į užmarštį nuėjo tas pakilimo jausmas, kuris lydėjo tada šviežio klubinio judėjimo kūrimą. Tokiame Londone tada susirinko galybė įvairių rasių, įvairiausios kilmės vaikučių, kuriuos visus jungė susidomėjimas muzika. Dabar dažniausiai viskas sukasi aplink pinigus.

COLDCUT buvo vieni iš pirmųjų atlikėjų, kurie pradėjo vidžėjauti. Kaip kilo mintis, kad muzikos neužtenka, kad turi būti ir vaizdai?

MB: Žmonės yra audiovizualinės būtybės. Vaikas, dar būdamas motinos pilve, jau girdi. Na, pamatyti ten daug ko nėra. Bet kai gimstame, ir pradedame žiūrėti į aplinką, regėjimo dėka pažįstame didžiąją pasaulio dalį. Taigi visiškai natūralu, kad kartu turi būti garsai ir vaizdai.

Jūsų naujas albumas rodo, kad pagaliau pamėgote dainas…

MB: [juokiasi]. Taip, tu teisus. Mūsų ankstesni albumai susidėjo daugiausiai iš fragmentų, sudarydavo balagano įspūdį. Tada norėjome eksperimentuoti su garsais, sudėdami iš jų įvairiausias konfigūracijas. Dabar paprasčiausiai norėjome sukurti dainas, papasakoti tam tikras istorijas. Šiaip ar taip, balsas yra pagrindinis žmonių saviraiškos būdas, o žodžiai – geriausias komunikacijos būdas, kokį turime. Bandome mokytis meistrystės kurdami dainas, nors Jonathanas (More) ir aš nesame tokie, kaip Lennonas ir McCartney.

Jūsų naujausią albumą “Sound Mirrors” reklamuoja singlas “Everything’s Under Control”. Tai neblogas pasidraskymas šokių aikštelei.

MB: Taip, tai tikrai neblogas gabaliukas. Pirmą kartą jį atlikome gyvai Japonijoje šio lapkričio pabaigoje kartu su Jon Spencer. O kur yra Jon Spencer, ten turi būti ir gitaros. Ir tikrai puikiai pavyko! Jei pamatytum šį kūrinį atliekamą gyvai, suprastum, kad čia ne vien tik šokių aikštelei skirta muzika. Šis gabalas – tai pavykusi roko ir šokių muzikos santuoka.

Plokštelėje girdėti daug įvairių įtakų, bet labiausiai išsiskiria dancehall…

MB: Mums visada patiko reggae ir apylinkės. Namuose turiu galybę tokių plokštelių. Bet iš tikrųjų tai mūsų prodiuseris Rossas Allen atkreipė mūsų dėmesį į naujoves iš šios muzikinės lysvės. Jose girdėti daug elektroninių garsų. Mus tai labai sudomino ir nusprendėme šiam stiliui skirti vietos naujame albume.

Negaliu nepaklausti apie Ninja tune, vieną iš įtakingiausių pasaulio įrašų kompanijų… ar tikrai jos pavadinimą sugalvojote Japonijoje?

MB: Žiūrėjome per televiziją filmą apie nindzes ir kažkuriam iš mūsų šovė į galvą ši beprotiška mintis… Svarbiausia tada mums buvo pabėgti nuo ne pačių geriausių santykių, susiklosčiusių su mūsų tuometine įrašų kompanija. Norėjome turėti šimtaprocentinę nepriklausomybę – daryti tai, ką norime, bet ir būti visiškai atsakingi už savo muziką. Kai leiblą įkūrėme, kažin kaip taip išėjo, kad į mus pradėjo kreiptis muzikantai, norintys išleisti savo įrašus. Ir taip viskas užsisuko… Tačiau turiu prisipažinti, kad nuo pat pradžių žinojome, kad būsime įtakingi muzikos pasaulyje.

Neseniai išleidote ir grupę iš Lenkijos, Vroclavo SKALPEL…

MB: Vieną dieną savo biure radau SKALPEL demonstracinį įrašą, kuris mane labai sudomino. Susisiekėme su vaikinais ir po kurio laiko pasirašėme su jais sutartį. Aš esu tikras, kad tokioje Lenkijoje yra daug įdomių kūrėjų, nebūtinai vien muzikos srityje. Dievinu Rytų Europos animaciją! Žinau, kad pačioje Lenkijoje SKALPEL muzika nėra labai populiari. Tačiau tikiu, kad reikia tiesiog laiko, kad žmonės ją pažintų. Kai mes pradėjome, viskas irgi vystėsi pakankamai lėtai. Ir dar man labai patiktų, kad neliktų dalinimo į mainstream ir underground. Muzika yra arba gera, arba bloga. Užbaigdamas turiu pasakyt, kad labai tikiuosi atvažiuoti į šiuos kraštus per “Sound Mirrors” pristatančias gastroles.

Pabaigai norėčiau paklausti apie jūsų įsitraukimą į politiką…

MB: Taip, mus tai domina, mus domina mūsų pačių gyvenimas ir kitų žmonių gyvenimas. Viskas, ką darai, yra politika. Namas, kuriame gyveni, oras, kuriuo kvėpuoji, yra politikos dalis. Už visko, ką turi, stovi kokia nors politikai. Aš noriu žinoti, kas veikia mano gyvenimą, ir tuo pat metu noriu kontroliuoti savo gyvenimą. Nenoriu būti produktas. Kreipiuosi į visus: “Rūpinkis savo gyvenimu ir prisiimk už jį asmeninę atsakomybę”.

Kur šioje Žemėje bus Mattas Blackas po dvidešimtmečio?

Būsiu 64 metų seneliukas! Norėčiau tada su savo šeima būti dideliame tarptautiniame ekologiniame cirke. Kiekvienas atvažiuotų savo ekologiniu kuru varomu transportu į vakarėlius, nuo kurių siūbuotų planeta. Norėčiau šypsotis ir džiaugtis saulute…