Tokia.. Aštri, gundanti, labiau ieškanti nei mylinti, pavydi, desperatiška, velniška, spontaniška, deginanti rūgštim, bedugnė, gąsdinanti, užknisanti, patraukliai žavinga, kartais kvepianti, bet ne cinamonu, o vidutiniškos daugiabučio kairiam kampe esančios landynės skalbinių dėžės ir virtuvės puoduose prikepusių likučių kvapais, kartais pikta kaip kaimyno kieme skalijantis pitbulis, o kartais tiesiog išmetu ją pro langą. Kad vėl keikdamasis eičiau jos pasiimt. Ta knyga lygiai tokia pat sumauta kaip gyvenimas. Būtent dėl to ji tokia (ne)įdomi.
Pagaliau kažkas aprašo patį įdomiausią personažą. Užguitą, liguistai optimistišką, besistengiantį išsaugoti bent kelis likusios savigarbos trupinius. Nevykėlį. Tą, kuris darželyje gaudavo mažiau košės, į jį mokykloje šluostydavo rankas,o universitete jis stovėdavo už taikinį futbolo aikštelėje. Jis net pats pamiršo, kad yra žmogus. Ne, geriau – pats įdomiausias žmogus.
Nes teigiami herojai jau užkniso. Jiems neprikiši nieko. Jų stiklo glotnumo idealumas atsparus visų rūšių kritikos lašams ir abejonių purvams. Net ir žioplai tabaluojantis atsirišęs bato raištelis – ne trūkumas, o stiliaus dalis. Pavydėtinai tobuli, netgi ne žmonės, o vaikščiojančios utopijos. Tuo mus maitina popkultūra. “Noriu barzdos kaip Bekhamas, noriu balso kaip Madonos, noriu rašyti knygas kaip Coelhas..” Bet aš ne toks. Po velnių, skaitau šią knygą ir atpažįstu save. Besikeikiantį, eilinį kartą nepasisekus, einantį alaus į parduotuvę, netgi nekeičiantį kojinių jau keturias dienas.. Bet galiausiai – žavų. Tokį žavų, koks tik gali būti tikras žmogus.
Knygoje pinasi trijų žmonių likimai. Niekaip neišsemiamia meilės trikampio tema jau varo vėžį. Viską gelbsti tik ketvirtoji romano herojė – Katerina Tekakvita. Mistinė ir idealizuota užmirštos Amerikos indėnų genties deivė, kartais tampanti trikampio centru, kraštine arba visu trikampiu. Katerina – tai įkūnytas herojų ieškomas idealumas, kurio nelemta pasiekti. Įdomiausia, kad jis randamas ten, kur dažniausiai slepiasi baisiausi žmogaus jausmai: tamsioje indėnų lūšnoje, visuomenės atstumtųjų pokalbiuose, netgi nešvariuose pataluose. Toks ir yra herojus – nepalaužiamas kasdienybėje ir trapus prieš vienadienį didvyriškumą.
Kažkada Leonardas Cohenas svajojo tapti rašytoju. Taip ir netapo. Jis per daug atviras ir brutalus, kad būtų rašytojas. Jis – stebėtojas, pasakotojas ir pagrindinis veikėjas. Todėl tai pirma knyga apie mus. Visi mes esam nevykėliai. Sveiki atvykę į nuogą pasaulį. Žaviausių nevykėlių pasaulį.
Sausio 6, 2006 16:25
nezinau, kaip knyga (tikiuosi suzinoti), bet recenzija puiki. daugiau nei puiki. tikra. be linokanarisko grafomaninio popso. su jausmu, nebudingu ishlaizytam eurojaunuoliui, gyvenanciam superpasaulyje. respect. sharui uz recenzija, leonardui (kol kas) uz dainas. o veliau gal ir uz knygas.
Sausio 6, 2006 17:05
Sutampa mano skonis su Ore, tik ateinu recenziju paskaityt, o jie jau raso apie tai ka siuo metu skaitau;) O dabar rimtai.
Knyga skaitosi sunkokai, jei kas skaite Fuko svytuokle, turbut pamena,kad pirmus 80 psl. autorius tiesiog tyciojasi is jusu intelekto, sakiniai puslapio ilgio, daugybe refrenciju..zodziu taip jautiesi durnas.
Didziojoje nevykeliu dalyje Cohenas raso panasiai, kartais tikrai norisi, kad knygoje butu normalus siuzetas o ne tas pasamones srautas, nors kita vertus yra fantastishkai gashliu, brutaliu, mistishku ir protingu vietu.. tiesa dar ten rasi apie dvieju geju meiles zaidimus.. man tai nelabai skanu, bet gal tau patix.. ;)
idomiausios dalys apie ta mistiska indenu sventaja katarina.. mano rekomendacija tau– nepirk sitos knygos, bet ja pasiskolink, jei noresi ja tureti savo bibliotekoje nusipirkti tikrai spesi;)
Sausio 6, 2006 17:08
“Nevykeliams” skirtus Savo litus investuok i C.Bukowski “Pashtas”. Pasijuoksi ir padumosi ir man podekosi!
Sausio 26, 2006 18:04
respect uz “eurojaunuoli” xexexexe…
Vasario 16, 2006 12:54
Mano manymu,recenzija pr daug rozine,truksta objektyvumo,ispet skaitytoja kas gali nepatikti,erzinti,bet dekui Snobeliui:)
Vasario 19, 2006 13:21
jums tinka sitas pavadinimas
Vasario 23, 2006 16:43
jo, snobelis teisus paminejes “pasta”, dar rekomenduotina bukowskio “woman”, tiesa, dar smikiai neisverte jos, bet originalas smagus tikrai.
Kovo 2, 2006 14:09
Jofana valgo šūdą ir turiu pridurti, kad daug jo valgo.
Balandžio 13, 2006 17:41
Nu zinot seniai tokia shudina knyga skaiciau. Apspermuotos ligotos samones vemalai kazkokie. Shudu gaiva.
Lapkričio 24, 2006 12:14
Man iš tiesų patiko. Gal ne pati originaliausia ir geriausia per visą žmonijos istoriją,bet tikrai verta dėmesio (ypač kai knygynuose apstu visokių Da Vinčio kodų ir Kaip išlaikyti gražias kūno formas…)