SKANIAUSIAS KUBIETIŠKAS CIGARAS

Mėgaujantis cigaru negalima skubėti. Tik sėdint prie spragsinčio židinio ir geriant salstelėjusį romą atsiskleidžia tikrasis aromatas: truputis svilinančios saulės, šiek tiek popietinio snaudulio, kelios aistringos pro šalį skubančios kubietės ir pragariškai gražus saulėlydis. Tyliai, lyg nejučia suskambęs seno gatvės muzikanto mėgstamiausias akordas galutinai pasiglemžia sielą. Bet vėl įkyriai į palangę pradėjęs belsti lietus priverčia atsistoti ir išjungti grotuvą. Gerai, kad Kuboje lietus būna tik kartais. Kitaip seniausi gatvės muzikantai – BUENA VISTA SOCIAL CLUB – negalėtų kiekvieną dieną po pietų sėdėti pamėgtoje lauko kavinukėje ir tingiai siurbčioti vyną.

Kuba yra šalis, kur laikas slenka kur kas lėčiau nei kitur. Visi čia gyvena savo malonumui. Kartais sukelia kokia revoliuciją ar draugiškai pasipeša, bet vis tiek daugiausia laiko praleidžia fotelyje po skėčiu nuo saulės tingiai plepėdami apie kaimyno naują pažįstamą. Žmonės čia – ne idealistai, o didžausi realistai: prisitaikė prie esamos barzdotojo Kastro valdžios ir nesuka sau galvos. Muzika čia irgi kuriama tik dėl malonumo ir moterų. Kaip pasakoja 90 sulaukęs pagrindinis BUENA VISTA SOCIAL CLUB gitaristas, “kol kraujas tekės mano gyslomis, mylėsiu moteris”.

Senukus gatvės muzikantus nuo kasdienio vyno gėrimo ir cigarų rūkymo į pasaulinę rampų šviesą ištraukė garsusis gitaristas Ry Cooderis. Tiesa, iš pradžių viskas turėjo būti kitaip… Ry Cooderis į Havaną atvyko įrašyti albumo su muzikantais iš Afrikos. Tačiau šiems nepasirodžius, išėjo muzikantų ieškoti į gatves. Klajodamas Havanos labirintais muzikantas pastebėjo grojančius senukus. Kaip ir dera tikriems žilaplaukiams, jie grojo tradicinę Kubos muziką – son. Grojo taip nuoširždiai, kad Ry Cooderis, šluostydamasis nejučia nubėgusią ašarą, pats palydėjo juos iki studijos durų. O tada ir prasidėjo…

Pirmas, vienintelis ir, ko gero, paskutinis albumas pavadinimu “Buena Vista Social Club” (pagal klubą, kuriame kažkada grojo dabartiniai projekto muzikantai) ir filmas lygiai tokiu pat pavadinimu apie Kubos nacionalinę muziką sukėlė ne tik keistai didelę turistų bangą, bet ir buvo parduoti kelių milijonų tiražu. Grupei senukų pavyko nustebinti pasaulį. Ne veržliam rokenrolui, o svajingoms Kubos dainoms lenkė galvas muzikos gerbėjai. Kaip sako patys muzikantai, yra dvi senukų rūšys: vieni trūnija prieglaudose ir gergždinčiu balsu priekaištauja visam pasauliui, kiti išlenkia viskio taurelę, įtraukia kvapnaus cigaro dūmo ir pabando gerai pasilinksminti. Nesamonė, kad gyvenimas prasideda 25 metų. Jis prasideda sulaukus 60. Ir kuo toliau, tuo geriau!

Tiesa, pačių BUENA VISTA SOCIAL CLUB narių gyvenimas nebuvo toks geras: pianistas Rubenas jau 10 metų nėra turėjęs nuosavo instrumento, o vokalistas Ferreras jau buvo metęs dainavimą ir užsidirbdavo gatvėse valydamas batus. Jie netikėjo, kad dar kada nors iškeliaus iš Kubos. Tvankios gatvės ir dulkini užsieniečių batai turėjo būti paskutiniai vaizdai, palydintis Ferrerą į mirtį. Todėl vėliau, vaikščiodamas Manheteno gatvėmis, senukas vis įsižnybdavo į ranką patikrinti, ar nesapnuoja. O ką sako patys muzikantai apie taip kardinaliai pasikeitusį gyvenimo būdą? “Mes tikime svajonėmis” – pasigirsta paprastas atsakymas.

Tokia lengva, seksuali, flirtuojanti, prisigėrusi karščiu alsuojančios saulės. Svajinga, kartais primenanti muilo operų subanalintą tobulybę ir tuo pačiu apraudanti kasdienius išsiskyrimus. Tokia nepakartojama, kad kartu su Che Gevaros veidu ant ženkliukų ir marškinėlių, BUENA VISTA SOCIAL CLUB muzika tapo geriausiai žinomu Kubos prekiniu ženklu. O filmas dar ir nebyliu protestu prieš sustabarėjusią komunistinę Fidelio Kastro diktatūrą. Kai 1999 pasirodė albumas, o vėliau ir filmas, pasaulis nusiavė civilizaciją simbolizuojančius batus ir basas leidosi klajoti po Havanos gatves. Pagarbą išreiškė Grammy apdovanojimu ir sausakimšomis koncertų salėmis Amsterdame bei Niujorke.

Tačiau patys muzikantai liko tokie pat paprasti kaip pašnekesiai per siestą. Per jų koncertus iš pasitenkinimo ošiančiai publikai jie tepasakydavo: “Ačiū, jūs – mūsų šeima”. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie pataikauja klausytojams. Tiesiog per kubietiškus akinius pasaulis atrodo daug paprastesnis ir geresnis, nei yra iš tikrųjų. Pasaulis jų akimis yra išleistas nuotraukų albume “Buena Vista Social Club”. Nuotraukos buvo darytos įrašinėjant albumą ir kelionėje po Kuba kuriant garsųjį filmą. Kartą vartydamas neseniai išleista albumą vokalistas Ferreras pasakė: “Velnias, čia juk viskas lygiai tai pat, kaip mano vaikystėje”.

Visa albume esanti muzika yra lygiai tokia pati, kokią BUENA VISTA SOCIAL CLUB nariai grojo penkiasdešimtaisiais. Todėl šis įrašas toks nepakartojamas. Tarsi būtų įrašytas prieš keliasdešimt metų, o į dienos šviesą ištrauktas tik dabar. Jis pirmas, vienintelis ir paskutinis, nes dauguma muzikantų yra senesni nei 65-eri ir savo geriausias dainas jau įrašė. Senamadiška, geriausiai skambanti sename, ryškiai mėlyname kadilake, skrodžiančiame Havanos priemiesčius, muzika, kurią brandino skurdas, grūdino patirtis, o jėgos suteikė tikėjimas. Įsileisk saulės į kambarį, nusiauk batus ir pajusk karštą Havanos grindinį po kojomis. Paklausyk BUENA VISTA SOCIAL CLUB.