Geriau nei sklypas Mėnulyje?

„Skrendu virš pastatų stikliniais stogais besimėgaudamas nuostabiais vaizdais, kol staiga pamatau milžinišką robotą, besimosikuojantį raudonomis rankomis. Leidžiuosi žemyn link jo ir nustebęs makaluojuosi aplinkui. Tai vienas iš Second Life gyventojų, kuris robotu tapti panorėjo pats. „Juk būti robotu daug smagiau nei kokia eiline žmogysta.“ Galbūt. Jis klausia, ar esu kada nors buvęs Atlantidoj. Atsakau, kad ne, ir raudonrankis įteikia man kortelę su koordinatėmis. Pora pelės paspaudimų ir aš teleportuojuosi į Atlantidą. Tiesiog iš niekur išnyra povandeninis taksi, ir štai aš jau plaukinėju aplinkui. Kurį laiką nekvėpuoju. Atėmė žada. Įspūdinga. Tik žodžiais piešt nemoku, todėl geriau negadinsiu įspūdžio. Pasibaigus turui povandeninėje karalystėje, gaunu žinutę, jog kažkokiame aerodrome vyksta naujausių pavandeninių laivų ir visokių crazy aparatų paroda. Belieka paspausti „fly“, įsijungti navigatorių ir dumti ten.“

Sveiki atvykę į Second life, į erdvę, kurioje įmanoma viskas.

Second Life. Kas tai?

Second Life (SL) – tai virtualus 3D pasaulis, kurį stato ir valdo jo rezidentai. Nuo savo atsiradimo 2003 jis palyginti sparčiai auga ir šiandien vienija daugiau nei 150 tūkstančių narių iš viso pasaulio. SL tėvai, Linden Lab, teigia, kad Second Life yra panašesnis į drobę nei į nuobodžią pasaulio imitaciją, kurioje gyventojai yra įkalinti monotoniškoje aplinkoje. SL nariai kasdien kuria naujas distopines erdves, kur fantastiniai monstrai gyvena kartu su tariamais žmonėmis. Priešingai nei kituose RPG (role-playing game), vaizduotei ribų čia nėra: kurk kas tik šauna į galvą, vizualizuok savo sapnus ar svajones, ir… užsidirbk iš to pragyvenimui. SL rezidentai kibernetinėje erdvėje kasdien išleidžia dešimtis ar net šimtus tūkstančių dolerių. Viskas, kas sukuriama čia, yra saugoma autorinių teisių, todėl kiekvienas savo kūriniais gali disponuoti kaip tinkamas. Perversmas internetinių vaidmenų žaidimų pasaulyje? Žaidimo kūrėjai kuklūs: „nieko naujo mes neišradome. Į virtualų pasaulį mes paprasčiausiai perkėlėm ekonomikos ir rinkos dėsnius, kurie čia funkcionuoja lygiai taip pat kaip ir realiame gyvenime“.

Linden Lab į virtualų gyvenimą nesikiša. Kompanija tik parūpina vietą serveryje, t.y., kiekvienam naujam nariui suteikia gabalą žemės, už kurią vėliau ima nuomos mokestį, o sėkmingiausiems rezidentams siūlo dalyvauti varžytinėse naujiems žemės sklypams pirkti. Be to, suteikia SL nariams autorines teises ir išduoda sertifikatus: žaidėjai turi teisę į bet kokį savo kūrinį, nesvarbu, ar tai skaitmeninis skraidantis aparatas ar nauja akių forma (kūno sandara, odos atspalvis, plaukų ilgis ir t.t.) ar žaidimas, kuris žaidžiamas Second life viduje.

Tapti Second life nariu paprasta. Tereikia prisiregistruoti, susigalvoti vardą, susikurti savo atvaizdą ir priskirti jam tam tikras būdo savybes. SL erdvėje gali sutikti pačių keisčiausių padarų – nuo į tavo kaimyną panašių dėdulių iki fantastinių filmų herojų tipo būtybių. Čia gali būti kuo tik panorėsi, be to, naujas kūno dalis ar įvaizdžio elementus galima keisti bet kada: jei turi pinigų, naują odos atspalvį ar tarkim sparnus gali nusipirkti. (O jei to, ko nori, pirkti nėra, tai jau galimybė pradėti savo verslą).

Tapus nariu toliau beveik viskas kaip ir realiame gyvenime – prekybos centrai, kazino, naktiniai klubai, kino teatrai, bažnyčios, galybė pramogų ir renginių. Šalia viso to dar galima rasti ir vampyrų pilių, erdvėlaivių, futuristinių miestų ar užsiiminėti kibernetiniu seksu. Taip taip. Second life gali veikti ką panorėjęs, draudžiama tik vogti ir žudyti. Be to, čia nereikia valgyti. Ir visi yra nemirtingi. Ko gero ir laimingi.

Einam toliau.

Pamažu gudriausi žaidėjai ėmė lobti. Tikrąja to žodžio prasme. Ne tik virtualiame pasaulyje. Antrajame gyvenime uždirbtus Lindeno dolerius galima keistis į tikruosius JAV $. (250 Lindeno dolerių = 1 JAV doleris). SL galimybių užsidirbti yra ne mažiau nei realiame gyvenime. Gali atidaryti naktinį klubą, prekiauti juvelyriniais dirbiniais, žeme, drabužiais, tapti vedybų planuotoju, daryti tatuiruotes, kurti kūno dalis pagal užsakymus, redaguoti laikraštį ar žurnalą, būti šokėju, dailininku, 3D animatorium, architektu ir t.t. Daugelis sudėtingesnių projektų (pvz., žaidimai žaidime ar machinima.com filmai) reikalauja Second Life narių bendradarbiavimo, todėl čia kiekvieną savaitę organizuojami mėgėjiški mokymai, kur rezidentai perduoda savo žinias vieni kitiems (aišku, už atitinkamą mokestį). Vienam SL gyventojui, Nathan Keir, net pavyko savo idėją materializuoti realiame gyvenime. Jis sukūrė žaidimą „Tringo“ ir pardavė jį „Donnorwood Media“ kompanijai. Kaip? Paprasčiausiai kompanijos įkūrėjas taip pat sklando virtualiajame gyvenime, ir „Tringo“ jam taip patiko, kad nusprendė perkelti į realų gyvenimą.

Kitas būdas praturtėti – verstis nekilnojamuoju turtu. Sėkmingiausias pavyzdys – Anshe Chung, imperijos „Dreamland“ įkūrėja. (Virtualioje erdėje gali bet kada teleportuotis į jos plūduriuojantį miestą su arabiška architektūra, japoniškais sodais ir šimtais boutique,). Nors Anshe Chung ir nepasakoja, kiek pinigų ji uždirba virtualiajame gyvenime, bijodama, kaip ji pati sako, sukelti kitų pavydą ir priešiškumą, Linden Lab vadovų paskaičiavimais, per metus į Second Life biudžetą įneša maždaug 150 000 JAV dolerių. Galima manyti, kad uždirba bent dvigubai tiek. Kaip jai tai pavyksta? Yra keletas būdų. Pateiksiu paprasčiausią schemą. Anshe Chung perka žemę iš Linden Lab (1250 doleriai už maždaug 6 ha plotą, plius kas mėnesį moka mokesčius po 200 dolerių už sklypą). Nupirktus pilkus plotus ji „įdirba“: „photoshopo“ pagalba sukuria upes, kalnus, miškus, kartais su architektų pagalba suprojektuoja keletą pastatų. Tuomet sklypą parduoda arba išnomuoja kitiems Second Life gyventojams, kurie labai noriai perka jos kūrinius. Kaip ir realiame gyvenime, žemės kainos priklauso nuo vietovės, tačiau vidutiniškai už vieno akro žemės sklypas kainuoja 100 dolerių, plius 20 dolerių mėnesinis žemės mokestis. Tokiu būdu per metus Anshe uždirba 112 dolerių už vieną sandorį. Tokių sandorių ji jau sudarė daugiau nei dešimt tūkstančių… Iš tiesų, gana sudėtinga paaiškinti tai kitiems. Daugeliui skamba absurdiškai kaip galima mokėti mokesčius už žemę, kuri realiai neegzistuoja. SL rezidentai tvirtina, kad tereikia ateiti ir pamatyti pačiam.

Realiame gyvenime Anshe Chung vardas yra Ailin Graef. Ji gimė Kinijoje, o dabar gyvena Frankfurte, kur moko kinų, anglų ir vokiečių kalbų. Į Second life ją atvedė smalsumas: paprasčiausiai buvo įdomu, kaip atrodo tas virtualus pasaulis ir kuo jis skiriasi nuo eilinio video žaidimo. Pamažu ji pastebėjo, kad ekonomika kibernetinėje erdvėje vystosi stabiliai ir sėkmingai. Pradėjusi bendrauti su kitais Second Life rezidentais pastebėjo, kad gyventojai dažnai skundžiasi žemių supirkėjais, kurie ima per didelius mokesčius. Be to, jie buvo nepatenkinti žemės kokybe – beveik visi žemių savininkai siūlė tik nuobodžias ir pakankamai skurdžias gyvenamąsias erves. Tada pati nusprendė imtis virtualaus nekilnojamojo verslo. Pasak Anshe, galimybių Second life užsidirbti pinigų pilna, svarbu tik rasti savo nišą. „Manote, kad keista tokiu būdu užsidirbti pragyvenimui? Galbūt. Bet man tai kur kas normaliau nei pirkti žemės sklypus mėnulyje. Tai tiesiog naujas požiūris ir gyvenimo būdas“, – sako Ailin Graef.

Kitas pavyzdys. Jennifer Grinnell, Mičigane gyvenanti telefono dispečerė. Virtualiajame gyvenime tapusi drabužių dizainere, ji niekada neįsivaizdavo, kad pragyvenimui užsidirbs būtent ten. Grinnell kuria skaitmeninę aprangą Second life rezidentams. Jau per pirmą mėnesį kurdama kibernetinius drabužius ji uždirbo daugiau nei realiame gyvenime dirbdama dispečere. Dabar Second Life uždirbti pinigai sudaro pagrindinę jos pajamų dalį, ir Grinnell, SL žinoma kaip Janie Marlowe, teigia, jog dabartinė jos alga bent keturis kartus viršija jos žemiškąjį uždarbį. Tokių kaip ji yra ir daugiau. Vis daugiau be kompiuterio savo gyvenimo neįsivaizuojančių žmonių virtualią pramogą vadina realiu pelno šaltiniu.

Pakalbėkime apie skaičius. 2005 gegužę daugiau nei 500 Second Life gyventojų uždirbo bent po 100 JAV dolerių, tačiau maždaug 150 iš jų įnešė daugiau kaip po 400 dolerių, 60 teigia sukaupę po 1000, bent 20 – po 2000, o vienam pavyko užsidirbti net 38 000 JAV dolerių. Viską susumavus paaiškėja, kad tarp 19 500 vartotojų įvyko milijonas trys šimtai tūkstančių prekybinių sandorių, kurių bendra vertė sudaro beveik pusantro milijono JAV dolerių. Nemažai, tačiau 2006 metų sausį bendra apyvarta sudarė jau 5 milijonus dolerių.

Pensilvanijos Wharton universiteto profesorius Dan Hunter, teisės ir kibernetikos ekspertas, sako, kad palyginti maža Second Life rinka yra sunkiai prognozuojama, tačiau virtualaus pasaulio erdvėse ją labai įtakoja paslaugų įvairovė. Kadangi virtualiajame pasaulyje įmanoma viskas, paslaugų sfrerai plėstis čia galimybės beribės. Profesorius yra įsitikinęs, kad jo vaikai ateityje dirbs bent viename pasaulyje, panašiame į Second Life.

Vadinti Second Life tik kompiuteriniu žaidimu būtų klaidinga. Žaidimuose paprastai reikia pasiekti kokį tikslą, mėginti pereiti į aukštesnį lygį, nugalėti kuo daugiau priešų ar surinkti maksimalų kiekį taškų. Tuo tarpu kibernetiniame SL pasaulyje tikslai tokie patys kaip ir tikrajame: dirbti mėgstamą darbą, gauti kuo daugiau pelno, pramogauti, sukurti šeimą… Be to, koks gi kompiuterinis žaidimas galėtų tapti pragyvenimo šaltiniu?