Vis dėlto – keletas pastebėjimų iškilo mano ir keletos mano bendraminčių galvose. Pradėsiu nuo kalbos problemos. Lietuvoje vis dar atrodo, kad angliška komunikacija su auditorija yra labiau „cool“ už lietuvišką, ir manoma, kad tai priduoda kokybės ženklą. Tiek pavadinimas, tiek pagrindinis šių metų reklaminis šūkis „Next Festival is back to town“ yra angliški (gal „Next“ pavadinime reikštų, kad kitąkart geriau bus?) Bet kodėl aš čia kimbu lyg kalbos komisija, juk festivalis – tarptautinis. Vis dėlto jei jis rodomas vienoje iš ne angliškai kalbančių šalių, komunikacija turėtų vykti bent su vertimu į nacionalinę kalbą.
Bandymas pavadinti festivalį
Ilgas pavadinimas, teisingiau, paantraštė tikrai nėra festivalio stiprioji pusė. „The Third Independent Vilnius non-commercial short film and video festival“ – kartoju ir vis bandau įsiminti, bet gebėjimai, turėti mokykloje, nyksta, ir ilgus sakinius vis sunkiau ilgėliau išlaikyti galvoje. Dar pastebiu, kad paantraštė sviestiškai sviestuota, nes rašoma „independent“ ir „non-comercial“, kas praktiškai yra viena ir tas pats. Dar viena prasminė klaida atsiranda, kai lietuviškoje festivalio paantraštėje („Trečiasis nepriklausomas Vilniaus kino ir videomeno festivalis“) greičiausiai dėl Valstybinės kalbos komisijos reikalavimų žodis „video“ (nes jis negali būti vartojamas atskirai) pavirsta į „videomenas“, kurio festivalyje tikrai reiktų ieškoti su žiburiu. Galiausiai mane iš vėžių išmuša organizatorių neapsisprendimas, kai per festivalio uždarymą jis apibūdinamas kaip „videofilmų ir tradicinių filmų festivalis“. Kurgi videomenas ir kinas?
Štai čia ir galima prabilti apie festivalio koncepciją, labiausiai miglotą festivalio dalį. Ar festivalis skirtas kinui, ar videomenui, ar eksperimentinėms kino formoms, ar animacijai? Šiandieninėje judančių atvaizdų prisotintoje visuomenėje kinas atsiduria dviejuose paribiuose: jis yra arba komercinis pasilinksminimo būdas, arba pavirsta instaliacija galerijose ir meno muziejuose. Festivalio koncepcija bando įsiterpti „tarp“ šių dviejų kraštutinumų, nes bandoma atkurti modernistinės „juodosios dėžės“ (tradicinis kinas pagal tamsios kino salės analogiją vadinamas juodosios dėžės metafora, nes jis dažniausiai rodomas ant vieno ekrano uždarytoje tamsioje patalpoje, į kurią suleidžiami ir susodinami žiūrovai) atmosferą ir priversti žiūrovą žiūrėti į vieną ekraną iš anksto numatytą ir nepakeičiamą laiko atkarpą (t.y. atitinkančią kūrinio trukmę).
Tarp kino ir videomeno
Vieno ekrano diktatūra ir žiūrovo įkalinimas kino salėje buvo pradėtas kritikuoti Europoje jau nuo XX a. 7 dešimtmečio. Tą liudija eilė knygų ir naujų sąvokų bei kino praktikų (pvz. Gene Youngblood knyga „Expanded cinema“ ar interaktyvaus kino pavyzdžiai). Kritinį požiūrį iliustruoja inovatyvus austrų medijų menininkės Valie Export performansas „Touch Cinema“, įgyvendintas vienoje Miuncheno aikščių 1968 metais. Ji užsikabina ant savo nuogos krūtinės dėžę su užuolaidomis ir kviečia vyrus patirti intymų kino momentą, įkišant rankas vidun ir vietoj vojeristinio žiūrėjimo paliečiant vaizdo tikrovę. Tačiau malonumas yra fiksuotos laiko trukmės (kaip ir tikrame kine), nes ji laiko rankoje sekundometrą ir leidžia kiekvienam „žiūrovui“ dalyvauti tik 30 sekundžių. Tokiu būdu menininkė demonstruoja kino prievartą ir kontrolę žiūrovo malonumo patyrimui.
„Next festival“ ieško atsakymo, kas yra šiandieninis judantis atvaizdas, bet jo neranda, nes niekaip neapsisprendžia, ką rodo ar nori rodyti: kiną, trumpametražius filmus, eksperimentinius filmukus, animaciją ar videomeną. Tas neapsisprendimas verčia žiūrovus jaustis salėje nepatogiai. Nors ir sunku rasti griežtą ribą tarp kino ir videomeno (ji tikrai nėra apibrėžiama per laikmenos: kino, videojuostos ar skaitmenos skirtumus), tačiau jausti judančio atvaizdo kūrinio ir erdvės specifiką reikėtų. Tai, kas rodoma galerijose ar meno salėse (kur vaizdą galima sustabdyti ar prasukti), neįmanoma rodyti kino salėse ir atvirkščiai. Kad toliau nekiltų sąvokų problemų, visus šiame tekste minimus konkursinius darbus vadinsiu filmukais. Gaila, kad trečiajame festivalyje nepriartėjama arčiau prie atsakymo „ką mes norime rodyti?“…
Pamenu, platindami kvietimus dalyvauti pirmajame festivalyje „movewithmovie“ akcentavo, kad jie labiau mėgsta intymų ir jaukų kiną, nei šaltą ir beskonį videomeną. Iliustruojanti ištrauka iš pirmojo kvietimo teikti darbus į festivalį 2004 metais teigia: „Norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad mes teikiame pirmenybę trumpametražiams filmukams prieš video ir video prieš „screening’us”. Kitais žodžiais tariant, laukiame darbų, kurie būtų labiau skirti žiūrėti su arbatos puodeliu (arba kita ranka) delne, visai taip, kaip žiūrimas intymus kinas. Viva oldschool!“
Gerai, kad yra nuomonių pliuralizmas. Imu komentarą tiesiai iš ore.lt ir cituoju: „Tea Leone, 2006-02-23 08:56:44: be jokios abejones siandien tai sparciausiai judanti i virshu idejine komanda Lietuvoje“. Deja, mano uoslė sako, kad nė velnio. Komanda, judanti tiesiausia tiese turinio linija ir tik reklamos bei kiekybės linija kylanti į viršų. Palyginus su tuo, ką mačiau pirmajame festivalyje – komandos idėjos ir supratimas apie judančius paveikslėlius yra lygiai toks pats. Taip teigdamas kritikuoju daugiausiai konkursinę programą, nes kitos papildomos programos buvo gan patrauklios ir tvarkingai surinktos.
Konkursinė programa
Mano smalsumo, deja, nepavyksta patenkinti – niekur nerandu informacijos, kas atrinko „konkursinę programą“, nes 456 filmukai yra įspūdingas skaičius. Sugebėti atrinkti būtent tokią „konkursinę programą“ tikrai reikia laiko ir sugebėjimų, tačiau svarbiausia, kad organizatoriai neužmiršta įsidėti ir savo asmeninių filmukų. Atrenkant prizinius filmukus komisija turėjo gerokai paplušėti, ir, deja, visi atrinko skirtingus filmukus. Akivaizdu, kad tai ir reiškia prastą konkursinės programos sudarymą ir aiškių kriterijų nebuvimą, nors pasak organizatorių, komisijos nuomonių nesutarimas rodo „kiek daug įdomių filmukų buvo“.
Ir vis dėlto kas gi ta konkursinė programa? Gal organizatoriai bando pateikti gerą vakaro filmukų rinkinį: keletas komiksų, du abstraktūs ir dvasingi filmukai, o visi likę – bandymai padaryti daugiau ar mažiau pavykusį tikrą Kiną iš didžiosios raidės. Klausimas, ko siekia organizatoriai – kam ir kokią programą nori parodyti – lieka neatsakytas. Jei bando užkabinti neformalaus jaunimo auditoriją, tai šį argumentą galima atremti nuogirda iš auditorijos po pirmosios konkursinės programos: „na, ir filmukus atrinko, nė vienas „neveža“, nebent „Dantistas“. Jei bando užkabinti tradicinio kino mėgėjus, o gal net ir videomeno sekėjus, tai jie lieka prašovę pro šalį.
Vis dėlto smagu, kai Lietuvos kultūrinėje erdvėje vyksta nuoširdūs subkultūriniai judėjimai. Gal išvažiavęs festivalis kitąmet grįš su nauju pavadinimu, kad ir „Nepriklausomas Vilniaus filmukų festivalis“, tada sąvokoje „filmukas“ tilptų ir animacija, ir mažosios kino formos. Be to, nekiltų užuominų į pretenzijas parodyti kiną ir videomeną greta. Nors tuomet ir man nuobodžiau būtų, nes nerasčiau dėl ko kritiką išlieti.
Sigito Kondrato fotografijos
Komentarai