Keturių Krantų Muzika

Kai mirtis apnuogina grupę pačiame kūrybos įkarštyje, neišvengiamai tenka sustoti ir apmąstyti ateitį. 2004 metais BRAINSTORM išgyveno draugo ir grupės nario netektį, tačiau nė karto po to nededikavo jam jokio koncerto, nes visa nauja kūryba, pasak muzikantų, ir yra su nebylia dedikacija Muminsh. Šiandien BRAINSTORM džiaugiasi savo šviežiena pavadinimu „Four Shores“, ties kuria dirbo daugiau nei metus su Manic Street Preachers ir Suede prodiuseriu Alex Silva bei foto metru Anton Corbijn. Pavargę nuo rimtų interviu ir filmavimų, BRAINSTORM maloniai sutiko pasišnekėti ant sofkutės su ORE apie tai, kas jiems patiems atrodo svarbu.

Jaukioje aplinkoje su keturiais kavos puodeliais ir šachmatų lenta pradedame pokalbį. Tiesa, grupės būgnininkas ir The only brain in this stormy society Kaspars (Renars apibūdinimas) negalėjo prisijungti ši ankstyvą rytą (skaitydami interviu, sužinosite, kodėl).

ORE: Ar jau tikite savo sėkme? Kada norėjosi įsižnybti, kad suprastum, jog tai, kas vyksta aplink kiekvieną iš jūsų, yra tiesa?

Jaanis: MTV mane privertė įsižnybti. Ilgus ilgus metus laukiau, kol pamatysiu save ir savo draugus per MTV. Ir vieną dieną, įsivaizduok, pamatau save per MTV, išeinu į lauką, o ten viskas taip pat – pasaulis neapsivertė: medžiai vis dar žali, dangus mėlynas, žmonės nežiūri į tave. Žmogau, mane rodė per MTV (išrėkia Jaanis ir visi aplinkui nuleipsta juoku)!

Renars: Man turbūt pirmą kartą teko įsižnybti per Euroviziją, kai supratau, kokio masto šis renginys yra. Juk Latvija tada pirmą kartą dalyvavo Eurovizijoje – mažai kam tėvynėje buvo įdomus šis renginys. Na, gerai, Brainstorm vyksta į kažkokį konkursą…

Kitą kartą žnybtelėjau sau Prahoje, kai teko garbė apšildyti THE ROLLING STONES.

Ir galiausiai žnybtelėjau sau Frankfurte, kai tūkstantinei miniai surėkiau „Labas, Štutgarte“. Iš pradžių nesuvokiau, kas vyksta. Minia pradėjo ūžti. Tariau sau: „ar tai aš patekau į tokią apgailėtiną situaciją?“ (che che).

ORE: Kodėl naujausią savo albumą „Four Shores“ pabėgote įrašinėti į Daniją? Juk turite Rygoje puikiausias įrašų studijas.

Renars: Kūrybinis stebuklas gali įvykti bet kur… (vertikaliai sudėjęs dvi kreditines korteles maigo jas) Pameni, kai Curt Cobain vis kartodavo žodžių derinį „peeping hole“? Kai atsidaro „peeping hole“, mes gimstame… taip turbūt yra ir su kūryba.

Maaris: Be to, įsivaizduok, pakeli telefoną, o ten senas pažįstamas arba tėvai „kaip sekasi, ką veiki“… o tu „mama, sėdžiu Kopenhagoje, įrašinėju albumą“… „Ooooo, atsiprašau labai, atsiprašau, iki“ – kūrybos procesas mums yra sakralus ir mūsų artimieji tai žino…

ORE: Kaip pasikeitė muzikinė situacija, jūsų idėjos, žmonės, su kuriais dirbate, nuo „Among the suns“ arba „Online“ laikų?

Maaris: Depeche Mode išleido puikų albumą (juokiasi, siurbdamas nesaldintą kavą).

Renars: (ataidi Maario juoką) Jo… Geras klausimas… Manau, pirmiausia pasikeitėme mes patys, nes likome keturiese. Ankstesnius albumus įrašinėjome penkiese. Be to, pasikeitė mūsų supratimas apie muziką, idėjų šaltiniai, supratimas kaip kurti, kai nėra boso partijos. Kalbant apie ankstesnius albumus, „Online“ – itin skrupulingai programuotas darbas, nes Tony (grupės A-ha prodiuseris) yra kaip reta preciziška asmenybė. O, sakykime, paskutiniuose dviejuose albumuose mes bandome įdėti kuo daugiau savo pačių energijos… (stoja tyla, Renars žvelgia tolyn) Bet aš vis suku ratu ir niekaip nesugebu atsakyti į tavo klausimą.

Ar “Four Shores“ – tai mistinė vieta, kurioje atradote save po draugo ir grupės nario Muminsh žūties?

Renars: „Four Shores“ (Keturis Krantus ant albumo viršelio atitinka keturi nugerti kavos puodeliai ant stalo) – tai mes: keturi skirtingi bičai, su savo tikslais, charakteriu, praeitimi, skirtingomis peeping holes, o tarp mūsų driekiasi neišsenkamas vandenynas – muzika.

Maaris: Viršelis yra Antono Corbijno idėja. Keturi kavos puodeliai – tai šeimos simbolis, o Brainstorm ir yra šeima.

Renars: Ką tau primena kavos puodeliai? Juk tai rytas, pusryčiai, šeima… Šeima turi periodiškai pabūti kartu, taigi turi būti kažkokia bendra ervdė, o gal tiesiog bendras stalas. Aš ir pats neseniai sujungiau virtuvę su svetaine, pastačiau didelį apvalų stalą, kad galėčiau dažniau būti su šeima, matyti juos valgančius, geriančius, besišypsančius.

ORE: Yra daugybė tragiškų istorijų, kai grupės iširsta po draugų netekčių ar bent išgyvena ilgą kūrybinę stagnaciją? Kaip Brainstorm sugebėjo judėti pirmyn?

Jaanis: Manau, tos grupės, kurios staigiai pakyla link aukštumų ir netikėtai išgyvena netektį, greitai žlunga arba sustingsta kuriam laikui. Mes judėjome palaipsniui ir ilgą laiką. Gal dėl to ir nepalūžome, manau… (akimis ieško pritariančio draugų žvilgnsio)

Renars: Aš manau, kad tu manai (šypteli). O jeigu rimtai, tai čia turbūt nėra jokios išlikimo formulės. Iš tiesų, buvo abejonių. Gal mes netgi tarpusavyje nekalbėjome apie tai. Tai buvo gegužė (Renaars nusprendžia išsipasakoti – netgi grupės draugai patogiau įsitaiso)…

Po jo žūties norėjau viską atšaukti – koncertus, interviu, dalyvavimą bet kokiame renginyje. Taip ir padarėme. Sunku buvo kalbėtis apie ateitį netgi tarpusavyje, nes Brainstorm apėmė nežinomybė. Bet liepos mėnesį vis tik nusprendėme sugroti penkis koncertus Vokietijoje. Ir sugrojome. Pasirodo, mes vis dar sugebėjome groti kartu. Po to vėl grupę apėmė apatija, kai nieko neveikėme. Nežinojau, kaip vėl sugrįžti į sceną – ar surengti grandiozinį sugrįžimo koncertą ar kamerinio tipo live‘ą, ar dedikuoti Muminsh vakarą ar ne. Netikėtai 2004 metų rugsėjo 3 dieną spontaniškai sudalyvavome viename festivalyje Rygoje – man tai buvo antrasis grupės gimimas. Po jo supratau, kad mes galime judėti pirmyn.

Kaip pasikeitė jūsų, vyručiai, požiūris į meną po darbo su tokiu metru kaip Anton Corbijn?

Renars: Kai pradedi dirbti su Anton, įgauni kontūrus ir galiausiai formą. Anton turi Dievo dovaną pamatyti grupę pasaulio kontekste, nes jis daug keliauja bei dirba su didžiausiosmis pasaulio grupėmis (primenu A. Corbijn favoritus: Depeche Mode (visas įvaizdis, video, instaliacijos, koncertų dekoracijos, fotosesijos), U2, Metallica, Bruce Springsteen, Nick Cave…).

Maaris: Jis tiesiog „įdeda“ grupę į savo viziją, kaip jis kažkada „įdėjo“ Depeche Mode arba U2. Jis parenka koncertų vietas, aprangą, dekoracijas, promo iliustracijas, netgi mūsų muziką kiek pakreipė kita linkme.

ORE: Kaip Anton ir grupė prieina prie abipusio susitarimo?

Maaris: Pirmąkart netgi labai jaudinausi prieš susitikdamas su Didžiuoju Anton. Bet galiausiai viskas pasirodė daug paprasčiau, nei įsivaizdavau – Anton naudoja minimalų apšvietimą, su juo nedirba jokie asistentai, jautiesi laisvas ir niekieno nestebimas, negluminamas.

Renars: Be to, Anton kaip asmenybė yra šiltas ir atviras. Jis visada prisimena, ką yra žadėjęs ar tiesiog pasakęs. Jis visad suras tau laiko, kad ir kaip bebūtų užsiėmęs. Kartą viešėjome Londone ir aš norėjau Anton perduoti ypatingą fotoalbumą iš Latvijos. Taigi paskambinau jam. Anton pasakė, esąs užsiėmęs (kaip tik su Larry Mullen montavo U2 klipą „Electrical Storm“), bet vis tiek pasikvietė į studiją, o ne atrėžė „latvi, aš dirbu su U2 dabar, taigi atšok su savo fotoalbumu“.

Jaanis: Tiesa, Anton nuotraukos atrodo rimtai, tačiau kūrybos procesas labai nuotaikingas. Kartą pusryčiams mums atnešė pyragaičių. Renarsui bekandant pyragaitį, Anton pastebėjo, jog įsidėjus pyragaitį į burną, jis atrodo kaip liežuvis. Tada jis mums visiems pasiūlė įsidėti į burną po visą pyragaitį – buvo daug juoko, o nuotraukos išėjo truputį netgi psichodelinės.

Renars: Anton yra, iš tiesų, nenuspėjamas. Visai neseniai jis man paskambino kelios valandos prieš Latvijos muzikinius apdovanojimus ir palinkėjo sėkmės. Mes pasišnekėjome ir jis sako „skubu į lėktuvą“, sakau „Ok, Anton, dėkui už rūpestį ir palinkėjimus. Iki“. Po šou mes grįžtame į grimerinę, dalinėmės įspūdžiais (tą naktį Brainstorm gavo net keturis vietinės reikšmės apdovanojimus), staiga durys atsidaro, įeina spindintis Anton ir mums visiems paspaudžia ranką.

Jaanis: Anton yra žmogus, iš kurio galima daug ko pasimokyti, ypač dėmesingumo žmonėms.

ORE: Ar jūsų negąsdina faktas, kad vienintelis klipas iš visų Baltijos šalių, kuri pasirinko MTV, yra „Thunder Without Rain“?

Maaris: Galėtume turėti ir daugiau gerų klipų. Juk nebūtina filmuoti su specialia filmams skirta kamera. Galima bandyti daryti paprastesnius, bet ne ką mažiau originalius klipus, pavyzdžiui, kaip Pet Shop Boys arba Fat Boy Slim kuria.

Renars: Esame iš nedidelės šalies, taigi iš mūsų tikimasi daugiau. Turime būti aukščiau vidutinybių pasaulinio lygio muzikiniame versle, kad mus pastebėtų, todėl darbo ir idėjų tenka įdėti maksimaliai, kaip ir kartais pinigų, beje.

Jaanis: Paskutinį klipą „Thunder Without Rain“ paprašėme padaryti mūsų būgnininko Kaspars (primenu, Kaspars kūrė pirmuosius Brainstorm klipus), tikėdamiesi paprastumo ir nedidelių išlaidų. Nori kaip geriau, išeina kaip visada – tai brangiausias Brainstorm klipas ever.

Renars: Dabar Kaspars dirba ties kitu Brainstorm klipu (todėl ir negalėjo prisijungti prie mūsų jaukaus pašnekėsio), kuris turėtų mums atsieiti tikrai nedaug – bet kas žino kaip bus (juokiasi).

ORE: Kokią dainą sugrotumėte paskutinio savo pasirodymo metu ever?

(Stoja tyla. Renars švilpteli: „Extremely good question… I have to think“)

Jaanis: Žinau ko tikrai negročiau – Bacho…

Maaris: Negrotum Bacho, nes nemoki…

Jaanis: Gročiau U2 „Stuck In A Moment“…

ORE: Kas jums labiau prie širdies Goran Gora, The Hobos ar The Mundane?

Brainstorm: THE HOBOS!

Renars: Nors man ir labai patinka Gatis (The Mundane)… ir Goran Gora šaunūs, bet jiems viskas dar prieš akis.

Dėkui už nuoširdų pokalbį

Renars: Inga, beje, gročiau Elton John „Candle in the Wind“, o dar geriau leisčiau Eltonui padainuoti už mane paskutinio šou metu.