Pavojaus pelės

“Kai mes buvome vaikai, muzika buvo daug geresnė”, – pradeda prodiuseris ir didžėjus Danger Mouse. Keista girdėti tai iš žmogaus, kuris ką tik išleido fantastišką albumą. Bet daugelis dalykų, kuriuos yra padaręs šis vaikinas, yra pakankamai keisti. Įskaitant GNARLS BARKLEY – projektą, kurį jis sukūrė su vokalistu Cee-Lo Green. Šis interviu “The Observer” metu pritariamai linkčioja.

“Mes tada ilgiau įsiklausydavome į muziką”, – tęsia Pavojaus Pelė. “Kai mes buvome maži, tada dominavo kasetės, ir perklausydavai kiekvieną gabalą. Į priekį nepersukinėdavome, kad ko nepraleistume. Ir gabalai, kurių iš pradžių nekęsdavai, paskui tapdavo tau mėgstamiausiais. Nes albumas buvo kaip žmogus. Jis augo su tavimi. O dabar, jei vaikams nepatinka pirmieji akordai, jie niekada daugiau nesugrįš ir nebeklausys. Reikia žiauriai patraukti [jų dėmesį]. Ir šita problema atėjo su muzikos siuntimusi iš interneto”.

Įdomiausia yra tai, kad GNARLS BARKLEY singlas “Crazy” įėjo į muzikos istoriją kaip tik interneto dėka. Balandžio pradžioje jis tapo pirmuoju singlu Nr.1 Didžioje Britanijoje, kuris pateko į viršūnę vien pagal užsakymus interneto parduotuvėse. Niekas gerai nežinojo, kas yra tas Narlsas Barklis, bet visi, kad ir prestižinis “Financial Times”, rašė apie šią sėkmę. Ir tai atvėrė daug durų debiutiniam albumui “St. Elsewhere”.

Danger Mouse – 28-erių amerikietis, kurio tikras vardas – Brianas Burtonas – jau vieną kartą buvo žengęs per skaitmeninį rubikoną. Prieš tris metus mažai žinomas diskžokėjus “sumaišė” THE BEATLES “White Album” su Jay-Z “Black Albuma” ir sukūrė dabar legendinį “Grey Album”. Pradžioje buvo pagaminta tik 3 tūkst. kopijų draugams ir draugų draugams, tokia savotiška remiksuotojo vizitinė kortelė.

Pakankamai greitai pasakojimas apie šį darbą pasklido po pasaulį, ir tuometinė THE BEATLES įrašų kompanija EMI pareikalavo nutraukti platinti ir sunaikinti įrašo kopijas, nes Danger Mouse negavo leidimo panaudoti jokių Liverpulio ketveriukės kūrinių fragmentų. Protestuodami prieš įrašų kompanijos veiksmus, interneto portalai surengė “Pilkąjį Antradienį” – 2004 vasario 24-ąją 170 iš jų leido nemokamai atsisiųsti “Grey Album” ir 100 tūkstančių internautų mikliai pasinaudojo šia galimybe. Oficialių leidinių kritikai pavadino jį inovatyviu, jaudinančiu ir apskritai vienu svarbiausiu metų albumų. EMI pasibaisėjimui, netgi jų pačių atstovaujamas Damonas Albarnas neslėpė susižavėjimo (“Tai buvo nuostabi idėja, kad galima paimti praeitį bei dabartį ir sukurti kai ką tikrai futuristinio”, – pareiškė jis interviu) ir pakvietė Danger Mouse prodiusuoti GORILLAZ albumą “Demon Days”.

Ir vėl visi žymūs kritikai paskelbė jį inovatyviu, jaudinančiu ir vienu svarbiausiu metų albumu; ir Danger Mouse netgi gavo “Grammy” nominaciją, nors jis ir toliau liko daugiausia šešėlyje. Taigi istorijos pamokymas kol kas yra toks: jei yra taisyklės, reikia jas laužyti.

Dabar Didžiąją Pelę aplankė nauja mūza – Cee-Lo Green, iš tikrųjų 31 metų Atlantos reperis Thomas Calloway iš grupės THE GOODIE MOB. Cee-Lo, stambus plikis su išsprogusiomis akimis ir gergždančiu juoku, vis dėlto turi galingą tenorą, kurio turėtų pavydėti netgi Andre 3000 iš OUTKAST.

“Jūs klausiate manęs, kodėl mes vadinamės Gnarls Barkley, o aš klausiu jūsų: “O kodėl gi ne?”, korespondentui porina Cee-Lo. “Vardas Gnarls Barkley nėra koks vienoje vietoje prikaustantis inkaras. Mes plūduriuojame. Pasakyčiau, dreifuojame per Didžiąsias Lygumas…” “Šis vardas neturi nieko bendro su niekuo…Charles Barkley? Ne, kaip ir visa kita šiame albume, tai nėra kryptingas sprendimas dėl to ir to”, – prideda sūrį mėgstanti Pėlė.

Realybėje Danger Mouse yra liesa, nepavojingai atrodanti figūra. Jis nepasipūtęs ir tyliai kalbantis, greičiau linkęs išklausyti, nei pulti reikalauti dėmesio. Iki šiol jis dažnai per koncertus pasirodydavo su pelės kostiumu – tokį paprotį jis turi nuo savo kaip didžėjaus karjeros universitete pradžios – tiesiog drovėjosi pasirodyti prieš gausią publiką.

Tačiau už santūrumo slepiasi didelis Danger Mouse pasitikėjimas savo intuicija. Nors atsiribojimas nuo “bet kokių kryptingų sprendimų” daugeliui pasirodys “truputį pavažiavusio” žmogaus svaičiojimai, pačiam prodiuseriui tai – tiesiog įprasta darbo tvarka. “Aš nesu tradicinis prodiuseris. Aš dirbu visiškai kitaip”. Pavyzdžiui, jis teigia turintis dvasinį patarėją Dr. President, tačiau atsisako apie jį plačiau pasakoti. Jis reikalauja, kad kiekvienoje studijoje, kur jis dirba, būtų jam skirta atskira sofa ar lova – pėdsakas nuo tų laikų, kai vakarėliai prasidėdavo tiesiog jo miegamajame. Ir vieną kartą jis yra pareiškęs: “Aš nežinau, kaip įprastai rašomos dainos, aš tik moku atskirti gerą ir blogą [gabalą]. Jei yra pakankamai gėrio trims minutėms, man daina jau sukurta”.

Kartais pakanka ir dviejų minučių ar net 86 sekundžių “gėrio”. Viena iš žavingų albumo “St. Elsewhere” savybių – jo glaustumas. Kita – jo neaprėpiamas plotis. Visai kaip “Demon Days” jis burbuliuoja idėjomis, čia rasite viską nuo tryptinių iš siaubo filmų iki 80-ųjų popso užstalės priedainių, ir netgi [kultinės JAV postpunk grupės] VIOLENT FEMMES koverį “Gone Daddy Gone”. Viskas skamba šviežiai ir nepretenzingai. Paklausius atrodo, kad po “Hey Ya” praėjo šimtas metų. Tačiau (kaip ir kitais Danger Mouse kūrinijos atvejais) labai sunku pasakyti, kokiam stiliui galima tai priskirti. Kažkas tarp OUTKAST ir UNKLE su Stevie Wonderio prieskoniais? Salotos iš FUNKADELIC ir NERD su MASSIVE ATTACK užpilu?

“Aš vadinu mūsų muziką industrial euro-soul”, sako Cee-Lo. “Kai kurie “bytai” nešvarūs kaip gamyklos grindys. Jie skamba, tarsi būti sugroti laptopu mūvint pirštines. O “Euro” todėl, kad industrinė muzika iš esmės yra daugiau europietiška… na, žinai, KRAFTWERK, arba…. Aphex Twin ar koks ten šūdas”.
“O aš renkuosi psychedelic soul. Dabar praktiškai nieko kito nesiklausau, tik psichodelinės muzikos. Tikrai žalios, eksperimentinės muzikos iš 60-ųjų ir 70-ųjų, tokios kaip THE CHURCHILLS, kaip THE ELECTRIC PRUNES. Gerų grupių tada buvo tūkstančiai. Jie kūrė muziką žinodami, kad prireikus gali padaryti ją paklausesnę, bet niekada to nedarė. Myliu juos. Tokios dvasios norėjau ir savo įrašuose. Eksperimentų ir melodijų”, – savo puodelyje šaukštelį maišo Danger Mouse.

“St. Elsewhere” yra šiek tiek senamadiškas – ne tiek savo muzika, kiek tuo, kad šis albumas yra didesnis nei atskiros jo dainos, kad jo tankmėje suvešėjo ir pražydo atskiros jo dainos. Jis buvo įrašytas Džordžijos valstijoje, kur Danger Mouse ir Cee-Lo pirmą kartą prieš aštuonerius metus susitiko vietiniame talentų konkurse. Cee-Lo tada buvo žvaigždė – jo GOODIE MOB Amerikos Pietų hip hopo scenoje atsiliko tik nuo OUTKAST, o Danger Mouse buvo bandantis prasimušti didžėjus, garsėjantis potraukiu groti niūrius kūrinius. Po kelių metų Danger Mouse pakvietė Cee-Lo sudalyvauti albume, kurį jis kūrė reperiui Jemini, ir duetas nusprendė sukurti dar vieną albumą. “Tai buvo prieš pasirodant “Grey Album”, prieš tai, kaip viskas čia įsisuko. Tai mes įrašinėjome tik tada, kai rasdavome atliekamo laiko”, – prisimena Danger Mouse.

Jų metodika, be abejo, skyrėsi nuo to, kaip dirba dauguma atlikėjų ir prodiuserių – Danger Mouse lipdė kūrinius, o Cee-Lo kūrė tekstą ir melodijas – dažniausiai atskirai.
“Aš jo neprodiusavau. Jis pats mėgino atrasti kelią gabalo melodija. Kai kelią surasdavo, ta kryptimi kūrinys ir pajudėdavo”. – pasakoja Danger Mouse. “Tai jau taip, gabalai būdavo nelyg Mėnulio paviršiaus nuotraukos. Danger Mouse man sakydavo – žiūrėk, ten aš galiu įsiterpti. Jis tarsi su kosminiu laivu atskrisdavo… o aš buvau jo Mėnulio šviesa”, – juokdamasis pritaria Cee-Lo.

Duetas yra pakankamai žaismingi tipai – tai įrodo ir jų potraukis persirengti žinomų kino filmų veikėjais. “Pastaruoju metu aš jaučiuosi seksualus, tai artimiausiu metu gali būti ir “Full Monty” apranga….” [didžiausiame Amerikos muzikos festivalyje “Coachella” jie grojo apsirengę kaip “Smaragdo šalies burtininko” serijos herojai – red. past ]. Ir nors albume tiek daug žaismingumo, ir jumoro, po juo slypi tamsa. “St Elsewhere” yra daugiau tamsos, nei vien sudaužyta širdis ar neteisybės jausmas. Cee-Lo dainuoja apie abejonę, apie mintis savižudybės klausimu, apie besitrankančias audras ir nekrofiliją.

“Ne visada nekrofiliją reikia suprasti pažodžiui”, jis aiškina. “Tai yra metafora, tarsi tu bandai švelniai kurstyti meilę toje, kuri miršta viduje. Merginoje, kurios siela yra nužudyta. Aš išties esu besikeičiančios nuotaikos, liūdnas vaikinas, nuoširdžiai tai sakau. Ir Briano muzika yra tokia – tamsi. Nereikia apsimetinėti”.

Ir nereikia apsimetinėti. “St Elsewhere” įrašinėjimas sutapo su niūroku Cee-Lo gyvenimo laikotarpiu. GOODIE MOB 2002-aisiais iširo, ir jis įrašė du solinius albumus – “Cee-Lo Green” ir “His Perfect Imperfections and Cee-Lo Green … is the Soul Machine” – abu kritikai gyrė, bet jų pardavimo rezultatai buvo prasti. Kai jo sutartis su įrašų kompanija baigėsi, ji nebuvo atnaujinta.

“Įvyko skyrybos. Aš turiu du vaikus. Ir neturėjau sutarties. Visą albumą įrašėme patys, be įrašų kompanijos paramos. Viskas važiavo žemyn – tiek asmenine, tiek profesine prasme”. Jis prisidėjo prie “Don’t Cha”, pasaulinio PUSSYCAT DOLL 2005-ųjų vasaros hito, bet vienintelis jo darbas buvo trintis su Danger Mouse, kartais kaip GNARLS BARKLEY, kartais kaip svečio šiaip puikiame MF DOOM albume “The Mouse and the Mask”.

Danger Mouse savo gyvenime taip pat paragavo kartėlio. Jis kilęs iš Niujorko, mokytojos ir socialinės darbuotojos vaikas, vaikystėje klausėsi hip hopo, skudurinio metalo ir 80-ųjų popso – nuo WHAM! iki IRON MAIDEN. Kai jam buvo dvylika, šeima persikėlė į Athens Džordžijos valstijoje, kur jo ausys atsivėrė plačiau – iki universiteto jis klausėsi kietų Miami bass Magic Mike įrašų. Aukštojoje mokykloje jis norėjo studijuoti muziką, bet buvo išmestas. “Jie man pareiškė, kad nemoku groti jokiu instrumentu. O juk kaip tik todėl norėjau įstoti – norėjau mokytis. Bet dabar nieko nesigailiu”.

Vietoj to jis pradėjo studijuoti telekomunikacijų inžineriją, ir kadangi visada norėjo kurti muziką, jis gamino ritmus su bet kokia technika, prie kurios galėjo prikišti nagus. Kadangi aparatūra kainavo pinigus, jis laisvalaikiu pradėjo groti kaip hip hopo didžėjus, ir tada atsirado vardas Danger Mouse. “Man patiko tas animacinis filmas. Amerikoje jis buvo kultinis, tada tai atrodė pretty cool. Linksmai. Debiliškai”.

Jo tikra aistra iš tikrųjų nebuvo hip hopas, bet “niūri muzika kino filmams”. Jis taip susižavėjo trip hop ir šio stiliaus tėvynės Bristolio garsais, kad tik baigęs universitetą, iškart nukeliavo į Angliją. Jį skraidino romantiška idėja, kad jis galės kurti muziką šalyje, kur atsirado PINK FLOYD ir Tricky, kur pražydo Jimi Hendrix talentas.

“Aš tos šalies ėmiau supistai nekęsti”, sako jis šiandien. “Londonas tiesiog mane sugniuždė. Dirbau kažkokioje aludėje prie London Bridge du metus ir kas naktį važiuodavau iš darbo į prieglobstį New Crosse. Tik dirbau ir dirbau, kad sumokėčiau už nuomą. Saulės nemačiau, tarkime, tris savaites, buvau ubagas ir vienišas. Apie tai tikrai nesvajojau”.

O dabar, 2006-ųjų balandį, jis vėl Londone. “Crazy” įsitvirtino Didžiosios Britanijos pardavimų tope ir niekur nenori trauktis. Todėl šis interviu vyksta ne purvinoje aludėje Pietų Londone, o viešbutyje “Sanderson”. “Žinai, tas “Crazy” yra keistas įrašas”, sako reaktyviniu lėktuvu atskridęs Danger Mouse. “Bet užteko pagroti demo draugams, kad paaiškėtų, jog prieš mus atsivėrė vartai”.

Be darbo su Cee-Lo, Danger Mouse dabar užsiėmęs projektu su Damonu Albarnu. Tai nebus dar vienas GORILLAZ albumas, bet kažin kas, kas prasidėjo kaip afrikietiškos muzikos įtakotas gabalas ir vėliau “evoliucionavo”.

“Svarbiausia – kad dabar dirbu su žmonėmis, kurie man patinka”. Tai paprasta pamoka, bet jis ją išmoko dar pirmame universiteto kurse. Kai buvo tiek pasinėręs į naują muziką, kad negalėjo pasakyti nė vienos THE BEATLES dainos pavadinimo.

“Ar tu įsivaizduoji, kas buvo, kai išgirdau juos pirmą kartą??? BEATLES, PINK FLOYD – man tiesiog vožė per galvą. Supratau, kad pasaulyje yra tiek daug dalykų, apie kuriuos nežinau, nes tiesiog bijojau žengti iš savo saugios zonos. Taigi tiesiog nustojau stengtis prisitaikyti prie to kas mane supo tada. Ir pradėjau rinktis iš naujo – draugus, muziką, viską… Nusprendžiau būti savimi tiek, kiek tai įmanoma, kol nevėlu. Ir muzika buvo tai, kas man reiškė tą pasikeitimą. Galėjau apčiuopti, kad keičiuosi. Muzika pakeitė mano gyvenimą”.