SHOUTING ALL THAT JAZZ!!!

Dar iki šiol gyvenu Kaunas Jazz 2006 festivalio akimirkomis. Daug garsų įtemptu bėgiojimu per visą miestą, nenumaldomas troškimas viską pamatyti/išgirsti ir dar daugiau šviežios muzikinės koncepcijos. Nors terminas jazz man asmeniškai asocijuojasi su begale ritmais bei stilizuotais rėmais neapčiuopiamų idėjų, šiais metais festivalis parodė daugiau nei sako savo pavadinimu. Ne itin suspėjęs savo nuotaikomis su puikiu oru, renginys kiek nutempė į melancholiją savo kiek per daug ramiais koncertais. Likau nustebintas ir sanitariškai nepagarbia vartotojams tvarka, primenančia senosios vokiškos politikos bruožus… Tačiau apie viską iš pradžių.

Pirmieji oficialūs džiazo protrūkiai VDU koncertų salėje nuteikė teigiamai ir pliūptelėjo gerais norais. KAUNAS BIG BAND išspaudė visas savo jėgas ir išpūtė visą plaučių tūrį nepalikdamas nė menkausios abejonės klausytojų galvose, jog Kaunas Jazz 2006 bus (na, bent jau turėtų būti) griausmingas. Itin nuotaikingas dirigentas HENK MEUTGEERT (iš Nyderlandų) strakaliojo ir mėtė juokelius po visą sceną. Net susimąsčiau – kokios tokių žmonių pareigos orkestruose: psichologo, klouno ar takto vedėjo?

Kaip ir po įprastai užsitęsusios cigarečių ir pasiburbėjimo pertraukėlės scenoje pasirodė RICHARD GALLIANO TANGARIA QUARTET. Nieko nežinojau apie šį kolektyvą, tuo labiau programos buklete paminėtas akordeonas mane nuteikė kiek pesimistiškai, permetant atmintyje rusiškos armonikos motyvus. Tačiau su pirmais prancūziškai itališko meistro gniaužomo akordeono atodūsiais, suvokiau, jog tai ne vien apie džiazą. Tai buvo apie argentinietišką tango, apie prancūzišką kabaretų chanson, apie amerikietišką džiazą ir dar begalę neįrėminamų garsų sintezę. Akordeonas vienu metu užverkdavo, kitu – žaismingai persirisdavo į džiaugsmingą bei stilingą siautulį. R. Galliano talkino jo kolektyvo instrumentalistai pasitelkdami į pagalbą smuiką, kontrabosą bei lotynų perkusijas. Viskas liejosi taip tikrai ir taip nuoširdžiai.

Nebuvo įmanoma nepastebėti motyvų, primenančių paryžiečių dueto GOTAN PROJECT darbus. Natūralu – tas pats svarbiausias asmuo tango istorijoje Astor Piazzolla, kuris turėjo įtakos GOTAN PROJECT buvo ir R. Galliano mokytojas.

Po koncerto buvau bepradedąs atakuoti taksi firmas bandydamas nusigauti iki Slabotkėje esančio klubo “Combo”, kuriame tuėjo įvykti pirmas jam session. Bet čia tarsi išganymas pasirodo autobusas, pasiruošęs visus nugabenti iki vietos. Labai didelis respect festivalio organizatoriams ir rėmėjams (Kautrai) už tokį naudingą gestą. Tikėkimes kitais metais bus įmanoma sulaukti tokio pačio patogumo išvirtus ir iš jam session…

Naujai atsidaręs klubas “Combo” laukė apsiginklavęs traktoriais bei statybiniais vagonėliais. Nežinia kokia situacija ten dabar, tačiau tokia industrinė aplinka šiai vietai suteikė futuristinio žavesio. Klubo vidus atrodo geriau, nei ankstesnėje vietoje. Bet čia, nežinia dėl kokių priežasčių, išplanavimas mane kiek suglumino: pagrindinė koncertinė salė ir danceflooras buvo veik toje pačioje patalpoje kartu su restoranu. Nors per restorano langus ir matėsi naktinis Nemunas, nušviestas mėnulio bei gatvės žibintų, žmonių atžvilgiu toks interjero sprendimas negailestingas.

Tai, ką naktinės programos metu grojo suomiai QUINTESSENCE buvo nuostabu, miela, šilta, melancholiška ir netgi labai ramu. Tai tikrai tiko ketvirtadieniui, bet ne pirmajai džiazo festivalio nakčiai, kai viskas turėjo tiesiog sudrebėti kaip tikras festivlio kick off’as. Ir dar sako suomiai neturi nieko bendro su lėtumu…

Jaunatviškas šešių žmonių kolektyvas su šiaurietiškai simpatiška vokaliste priekyje vinguriavo nuo soulful hip hop iki r’n’b betarpiškai apgaubtu jazzy ir funky instrumentinėmis aranžuotėmis trimito, kelių gitarų bei sintezatoriaus dėka. Galbūt būčiau dar ištempęs valandžiukę su jais, tačiau nusprendžiau, jog pamiegoti galiu ir savo lovoje.

Kalbant apie ramius koncertus naktinės festivalios dalies metu, būtina paminėti ir folklorinę renginio dalį, šeštadienio naktį užpildžiusius BOI AKIH. Vėlgi turiu pasiskųsti kažkam, kas mane supras, jog tiesiai iš šaudančio miesto centro autobusu atvirtęs su kitais entuziastais tikėjausi išvysti ką nors, leidžiančio gerai “padžiazuoti”. Tačiau likau dar kartą nusivylęs, kai pralaukus beveik pusantros valandos, klubo scenoje prasidejo meditacinės valandos. Tą tikriausiai suvokė ir dalis čia dėl to susirinkusiųjų, tad atsipalaidavę susėdo ir sukryžiavę kojas pasinėrė į vidinius apmąstymus. Tuo tarpu bandas lyriškai stukseno tablomis, tampė keisto, panašaus į didelį smuiką, instrumento cello ir gitaros stygas. O viską užglaistė minkštas Monica Akihary balsas. Taip, kartais atrodė, kad ji verkia, kartais kad ji džiaugiasi ar net čiulba paukščio balsu. Bet kiek žinau, tai būtent taip ir skamba indų folkas. Vėl teko prieiti prie išvadų, jog pamedituoti galiu sapnuodamas, o ne tarp agresyviai nesuprantančių kas, kur ir kodėl.

Kitos dienos programa pasirodė viena iš įdomesnių ir linksmesnių. Ukrainiečių kolektyvas Er. J. ORCHESTRA atskleidė visiškai kitą festivalio puslapį, kur vyravo world ir folk muzika. Erotikos terminu banaliai išvadinta muzika neapsiribojo vien džiazo koncepcija. Ant scenos besimalantis nepilnas tuzinas atlikėjų grojo viskuo: nuo bosinės gitaros ir smuiko iki graikiško bouzouki bei įvairios perkusijos. Neįtikėtiniausiai atrodė pagrindinis kompanijos veidas – vienas įdomiausių Ukrainos muzikantų Gregory Nemirovsky. Pastarasis beveik kiekvieno kūrinio metu išsitraukdavo vis kitą pučiamąjį instrumentą pradedant paprasčiausiu viduramžių kornetu ar flugelhornu ir baigiant elektronine melodica. Visų šių instrumentų samplaikos rezultatas buvo neįtikėtinas ir giliai griebiantis už sielos gelmių. Tai buvo daugiau nei garsas.. Viso to vien muzika pavadinti negalima. Intymumu nusidriekusioje atmosferoje su dideliu godumu alsavau gilių tradicijų, pagarbos ir asmeniškumo teatru. Tiems, kam reikia stagnacinių apibrėžimų, siūlau prisiminti sename vaikystės britų seriale apie Robiną Hudą iš Šervudo girių skambėjusį garso takelį ir apvynioti viską CINEMATIC ORCHESTRA muzikinėmis idėjomis.

Šiuo Er. J. ORCHESTRA koncertu Kaunas Jazz festivalis išlipo iš savo rėmų ir žengė žingsnį į etno garsų peripetijas. Beje, negalima nepaminėti dar vieno naujo postūmio festivalyje. Ukrainiečių kolektyvas savo koncerto metu tikriausiai pirmą kartą festivalio istorijoje ant scenos sienos rodė visiškai nerealias projekcijas. Šiek tiek senovišką krivį primenantis diedukas miksavo įvairiausius vaizdus su sklandančiomis žuvėdromis, braidymu po šabakštynus, viską perpindamas su tiesioginiame eteryje grojančiais muzikantais. Back to the roots, taip sakant. Lietuvos VJams būtų buvę iš ko pasimokyti. Kiek gi galima hipnotizuoti tais atvirukais ir spaudimo matuoklių loop’ais…

Tęsiant temą apie sugrįžimą prie tradicijų, sekmadieninis PETRO VYŠNIAUSKO projekto pasirodymas nužingsniavo tuo labai panašia linkme. P.Vyšniauskas man taip ir išliks pačiu keisčiausiu Lietuvos jazz atlikėju, kurio idėjų aš iki šiol neperkandau. Tačiau už tai, ką jo vadovaujama komanda atliko savo pasirodymo metu, galima atiduoti didžiausią pagarbą, jog neužmirštami ir Lietuvos tradiciniai momentai. Į pagalbą pasitelkusio porą vyrukų su Labradoro dūdomis (na, tai iš esmės kaip ir dūdmaišis, tik tikriausiai gamintas pagal lietuviškas tradicijas) bei tabla instrumentalistą P. Vyšniausko dėka festivalis įgavo etno eksperimentinį atspalvį. Tokios gūdžios dūdų melodijos nešte nunešė į tankius istorinius ąžuolynus. Vieną minutę vos nenusprendžiau atsiversti į pagonybę, bet tik P. Vyšniausko grojamo saksofono dėka likau ištikimas moderniajai visuomenei. Bet kokiu atveju – buvo verta susimąstyti kur link mes einame.

Penktadieninio naktį turėję koncertuoti amerikiečiai TORTURED SOUL mane vertė abejoti del išankstinio nusistatymo. Kelios savaitės prieš festivalį teko pasiklausyti grupės įrašų, kurie, gerokai suspausti, skambejo gana monotoniškai. Tuo labiau būdamas Kauno miesto rezidentas jau senokai praradau galią klausyti house muzikos. Bet kokiu atveju, pažįstamo komentaras, jog akustika daro savo ir noras išvysti kaip house galima groti gyvai, privertė mane nusitrenkti į klubą gerokai po vidurnakčio.

Tai kas darėsi klube neįmanoma nei užuosti, nei išgirsti. Reikia tame sudalyvauti. Vienintelė frazė, kuri mano galvoje iššoko išvydus visą tą groovy publikos buzzą rekė “Friday nite fever, baby!!!”. Ant scenos tarp instrumentų intymiai susispaudę trys vyrukai jau šaudė pačia nuotaikingiausia ritmika. Grupės siela plikis Christian pernelyg rimtai išprakaitavusiu veidu mušdamas būgnus tuo pačiu liejo sexy vokalo partijas, nuo kurių per arti besistaipiančios gerbėjos stengėsi neapsišlapinti vietoje. Tuo tarpu šone deeply deep sintezatoriaus garsais bei back balsu murkdėsi soulfull balose Ethan White. Taigi, ko betrūksta iki pilno house sąstato? Bosinė gitara viską dar labiau gilino ir vertė publiką raitytis kaip ant saulės įkaitinto asfalto. Salė šėlo kaip išgalėjo: judėjo visi – nuo įraudusių verslininkų žmonų iki prisiekusių Kauno party animals. Betrūko tik RyRalio atstovų bepuolančių santūriesiems amerikiečiams po kojų. Jaučiausi lyg patekęs į uždarą posh vakarėlį N.Y. gilumoje, perpildytą atsipalaidavimu ir neskubėjimu. Be kultinių DJų ir be traškančių bei risnojančių vinilų.

Beje – jeigu kam teko klausyti Fabric.25 kompiliacijos ir ten ekstazėje bešūkčiojančio Carl Craig’o, puikiai supras kodėl taip pat neatsilikdamas rėkavo ir Christianas. “New York!!! Brooklyn!!!” skardžiai minkštu balsu papudruotos frazės skriejo į visus klubo kampus. Tai ką, gal po kelerių metų išvysime ir drąsesnių šokių muzikos projektų. Prašyčiau Roni Size su BREAK BEAT ERA. Arba QUANTIC SOUL ORCHESTRA.

Trečia festivalio diena mane asmeniškai nuvylė. Prabudęs jau gerokai po pietų, prisiminiau, jog VDU salėje turi groti DAVE WECKL BAND. Su barzdaskučiu rankose išbėgau į koncertą. Bet likau išprievartautas stovinčiuosius žiūrovus paniškai bevaikančių apsaugos darbuotojų: “Tipo sėdi arba eini laukan!”. Neatsiliko ir vienas iš festivalio organizatorių, kuris jau per pirmuosius koncertus besipurslodamas ir rėkdamas bandė nubaidyti “užstojančius kitiems vaizdą”. Teatras ar spektaklis? Visos vietos buvo užimtos, grindys nuklotos bijančiais, o skraidyt dar neišmokau. Apskritai buvau kiek sukrėstas pagrindinių koncertų tvarkos politika. Kvintencijos vyrukai su nudribusį pilvą primenančiomis šypsenomis ir stačiomis akimis tikriausiai nelabai išmano apie mandagumą. Vieno koncerto metu su skaitmenine muiline befotografuojančiam vaikinukui buvo riebiai pareikšta, jog “ėa, jeigu dar filmuosi, tai baigsis tavo klausymas.” Galėtų tuo pačiu mostu ir skaitymo pasimokyti. Nors plėšyti kontramarkes nuo bilieto nereikia vidurinio išsilavinimo, bet paskaityti ar ant jo užrašyta šiandienos data ir laikas būtų ne pro šalį.

Tuo tarpu koncertai lauko scenoje taip pat itin nesudomino. Nei UAB MUZIKA su Linu Adomaičio nesubrendėliškais lazdavojimaisis su hyperseksualiomis paauglėmis (įtariu vaikinukas turi kažkokių kompleksų, kuriuos bando slėpti po niekad veido nepaliekančiais akiniais nuo saulės bei filtrais užmaskuotu balsu). Nei kataloniečiai. Tiesa, SAULĖS KLIOŠAS išgelbėjo Kauno bendruomenę, neišgalėjusią nusipirkti bilietų į uždarus koncertus. Energingasis kolektyvas turėjo ką parodyti ir vertė šėlti visą publiką. Pozityvumo įpūtė net gerai įmitusiai tipiškų kauniečių kompanijai, kuri trykšdama vaikišku džiaugsmu eilėje prie lauko tualetų krykštavo: “Ne, nu py**c kaip senai taip šokt benorėjau! Ėa, o kas čia groja?!?. Taigi, svarbu ne keturi Grammy, o nuoširdumas.

Kalbant apie apdovanojimus, kuriais žiūrovams bei klausytojams buvo pristatyta arogancija deganti DIANNE REEVES, turiu pripažinti, jog tai nėra esminis bruožas renkantis teisingą atlikėją. Laikykit mane nendartaliečiu arba kaimiečiu, bet šis koncertas man nebuvo kažkas tokio. Taip, moteriškė turi kraują stingdantį balsą. Taip, gitaros skambejo skaidriai kaip niekad. Tikriausiai mane prieštaringai nuteikė scenoje neišsitenkanti karališkoji povyza. Daugiau muzikinio orgazmo apturėjau besiklausydamas prieš tai nuoširdaus Buožio kvarteto, negu klausydamasis bliuzo bei americana tokio dydžio salėje. Kuo toliau, tuo labiau į festivalio pabaigą pasigedau pačio džiazo. Na, taip, nevalia būti tokiam kategoriškam ir stereotipiškam… Tačiau apie ką kalba festivalio pavadinimas?

Beje, galutinis faktorius privertęs mane išbėgti vidury koncerto – tai pradėjusios viduriuoti kolonėlės. Balsingoji diva net už galvos susiėmė ir gražiai išsisuko pridurdama “That was part of it…” (part of song – aut. pastaba).

Paskutine festivalio diena likau visiškai patenkintas. Mano subjektyvia nuomone labiausiai nusisekęs ir geriausias buvo Arturo Sandoval koncertas. Su manimi tikriausiai sutiko ir nesuvokiamai pilna salė besisukinėjančių galvų. Scena buvo nukrauta įvairiausia perkusija, sintezatoriais ir fortepijonu. Tai, ką išdarinėjo jau šeštą dešimtmetį įpusėjęs senukas, neįmanoma nusakyti žodžiu ar parodyti kameromis. Nežinia kiek žiūrovų matė jį euforiškai bekaišiojantį liežuvį, kai jis pats įsisukdavo į visą vaibą, bet po koncerto girdėjau net tris moteris norinčias jam atsiduoti nedraugavus… Aš meldžiausi, kad jis nepasirodytų jam session dalyje. Nes lietuvių moterys po geros alkoholio dozės tampa nevaldomos ir būtų buvę ne itin malonu matyti išsinešant gerbiamą maestro rankinukuose…

A.Sandoval žinomas labiausiai dėl savo sugebėjimo išprievartauti trimitą. Turiu šiek tiek neformalios praktikos su pučiamaisiais, tad puikiai įsivaizduoju kaip smarkiai reikia įtempti lūpas, kad išgautum nesveikai aukštus garsus (vieną akimirką net ložtelėjau nuo tokių aštrių natų). Nenuostabu – trimitą A.Sandoval pirmą kartą į rankas paėmė būdamas vos 12 metų. Per tiek laiko galima išmokti groti ir šnervėmis…

Viso koncerto metu jis šokinėjo nuo sintezatoriaus prie samba perkusijų, nuo fortepijono prie vokalo partijos! Amžius – tai niekis. Svarbiausia – A.Sandoval gali pasigirti dar ir visagaliu balsu, kurio su kaupu būtų užtekę vietoj Diana Reeves. Sunku patikėti kaip pasiekus tokį amžių įmanoma dar varyti rap arba plėšti operetes ar netgi pamėgdžioti viską nuo aukščiausios kontraboso oktavos iki elektroninių gitarų rifų. Tikriausiai atlikėjas sugebėtų apsieiti ir be kitų instrumentalistų, jei kas būtų jam davęs samplerį ir taip leidęs žaisti savo pačio balso įrašais. O kai prisijungdavo ir kiti, kolektyvas skambėjo jau kaip visas Rio de Janeir festivalis.

Neįmanoma nesižavėti ir atlikėjo sugebėjimu įsijausti į muziką. Vienas kūrinys perpildytas nostalgiškai vienišu trimitu, kitas – kubietiško samba ritmo ir jaunatviškumu drebinam užpakalio. Moterys klykė, o vyrai susigūžė. Sexy bastard!

Paskutinio koncerto metu klube publika su inercija ir negauta galimybe pašokti A.Sandoval koncerte atidavė duoklę graikų kolektyvui THE B BUG. Iš šalies, tai kaip jie atrodė ir ką grojo, man priminė nuobodžią diskoteką angliškoje aludėje. Tačiau palaipsniuj viskas pavirto į funky disco madness. Publika ryte rijo visus šlagerius nuo Last Night a Dj Saved My Life iki I Feel Good. Su nostalgija džiaugiausi sulaukęs ir puikiai atlikto legendinio Randy Crawford hito Street Life. Po to beliko prisijungti prie šėlstančiųjų ir sulaukti nuotaikingo jam session su pačiu pačiausiu Arturo Sandoval.

Liūdniausia tai, jog geri dalykai užsibaigia per greit. Kitą dieną teko grįžti prie troleibusų laidais nudrožtų garsų, iš naujo atrasti džiazą ir padėkoti festivalio organizatoriams bei dalyviams už tikrai muzikine prasme kokybišką renginį. Ačiū ir iki kitų metų.