Ore>net pastaraisiais metais vis kvietė važiuoti į legendinį Roskildės festivalį Danijoje, kur per didįjį savaitgalį galima gauti muzikos dozę visiems metams ir paskui stebėtis pačiu savimi: ir šitą mačiau, ir šitą, ir aną, ir net tą iš tolo mačiau. Roskildė yra kokybiškos ir skanios muzikos salotos, bet kartais norisi gryno skonio, be prieskonių. Tada pradedi ieškoti tave dominančios stilistikos renginių. Didėjant pasiūlai, atsiranda poreikis segmentacijai.
Prisimenam, tik paskelbus Roskildės programą, ieškodavom, ar bus reggae, ska ar dub atlikėjų. Jų būna kiekvienais metais. Iki šiol atsimenam, kokių ovacijų susilaukė murmeklis iš Jamaikos Eek-A-Mouse su savo sūneliu, kaip su Danijos pensininkais šokom per vokiečių Seeed pasirodymą, o masyvias kombinacijas raitė būgnų ir boso virtuozai Sly&Robbie, kokią lotyniško ska fiestą užkūrė Desorden Publico iš Venesuelos arba kaip už širdies griebė regio šamanas Tiken Jah Fakoly iš Drambio Kaulo Kranto. Kaip ir prėskoko daniško hašo, jamaikietiškų garsų šiame festivalyje netrūko. Tačiau kartais tiesiog nebūdavo jėgų iki jų prisikasti, dažnai jie paskęsdavo tarp kitų stilių arba ausys būdavo tiesiog per daug “nuklausytos”, kad kokybiškai priimtų dar vieną dozę.
Todėl jau pernai pradėjom domėtis, kaip čia patekti į grynaveislį “rastamanų” tūsą. Tiesa, kaip dažnai būna pradedantiems, apžiojom truputį per didelį kąsnį – Tarifa Reggae Jam pačiame Ispanijos pakraštyje. Viskas skambėjo labai romantiškai ir viliojančiai – šalia banglentininkų pamėgti paplūdimiai, tik truputį daugiau nei 20 km iki Afrikos, koncertai vyksta koridos arenoje. Deja, darbdavių duotos tik 2 laisvos savaitės, pakeliui aplankyti draugai, kiti keliavimo ypatumai apkarpė sparnus ir kelionė baigėsi Barselonoje.
Šiemet mąstom realiau ir regio festivalių ieškom arčiau – Vokietijoje. Kaip ir beveik visoje Europoje, jamaikietiška kultūra šioje šalyje ypatingai populiari. Nardydamas po internetą matau, kad didesni ar mažesni dreduočių susiėjimai čia vyksta beveik kiekvieną vasaros savaitgalį. Vieni labiau susiję su hiphopo kultūra, kiti – su etnomuzika, treti – modernaus dub reivai. Jau pernai buvau užmatęs festivalį prie Kiolno “Summerjam”.
Šiemet jis vyks jau 21-ąjį kartą, o viskas prasidėjo nuo “Reggae Sunsplash” 1986-aisiais Miunchene. Tuomet sėdėjom naktimis prilipę prie televizoriaus ir žiūrėjom, kaip Maradona “dievo ranka” įmuša įvartį anglams, o prancūzai su Platini priešakyje po didvyriškos kovos nusileidžia brazilams. Ispanija ir Portugalija prisijungė prie ES, pasklido pirmasis PC virusas Brain, Stokholmo centre buvo nužudytas Švedijos premjeras Olofas Palmė, sprogo Černobylis, o Sabonis su SSRS rinktine dviem taškais prakišo amerikonams pasaulio krepšinio čempionato finale. Tuo tarpu Bavarijos sostinėje pasirodė tokios regio žvaigždės kaip BLACK UHURU, DENNIS BROWN, WAILERS, MANU DIBANGO ir kt. Jau po kelių metų renginys gavo dabartinį pavadinimą, tiesa, tik prieš 10 metų jis persikėlė į dabartinę vietą, taip vadinamą Kiolno įlanką. Festivalis vyksta Fuhlinger “jūroje” esančioje saloje, o aplink ją pakrantėse išsidėsto palapinių miestelis. Griežtas vokietys ežere maudytis leidžia tik tam tikrame ežero plotelyje. Bet kuriuo, aplink esantis vanduo nuteikia teigiamai.
Kaip ir pati regio kultūra, “Summerjam” stengiasi būti user-friendly festivaliu: erdvus kempingas ežero pakrantėje, prižiūrima žaidimų aikštelė vaikams, viso pasaulio maistas, dušai. Taip pat festivalio lankytojai raginami saugoti savo aplinką. Su šūkiu “Enjoy – don’t destroy” dalinami šiukšlių maišai ir skatinama rūšiuoti šiukšles.
O ką organizatoriai sako dėl “pūtimo”, neatsiejamo rastamanų atributo? Nepaisant sklandančių gandų, Kiolno policijos skyrius skelbia, jog kontaktai su kanapių produktais iš esmės lieka nelegalūs. Legali situacija šiame regione vis dar komplikuota, pasekmės gali būti neprognozuojamos. Tačiau žinant, kad Vokietijos šiaurė kanapių vartojimo atžvilgiu yra gerokai liberalesnė už pietus, galima teigti, jog protingai “pučiant”, galėsi ramiai sau mėgautis muzika ir bendraminčių draugija. Juk ir Lietuvoje tai jau gana įprasta, jei tik neputi dūmų policininkui į veidą.
Ko verti tie maždaug 280 litų, sumokėti už festivalio apyrankę? Pasistatęs palapinę ir apsitrynęs su kaimynais, patenki į “Summerjam” salą, kur ir vyksta visas veiksmas. Keturiose scenose nuo pusiaudienio iki vidurnakčio pasirodo įvairiausi atlikėjai, vienaip ar kitaip susiję su jamaikietiškais garsais. Tai gali būti nuo Rockers Hi-Fi iki Asian Dub Foundation, nuo Black Uhuru iki Alpha Blondy. Ketvirtoji scena – U-Club palapinė, skirta šokių muzikai. Be to, dar yra atsipūtimo zona ir visokių niekniekių turgelis.
Žinoma, pagrindinis dalykas – muzika. Šiemet “Summerjam” kaip vieną didžiausių žvaigždžių pristato po daugelio metų į Vokietiją vėl užsukusį legendinio Bob Marley sūnų Ziggy. Iš visos pagarbos, jis vis dėlto ir lieka “tik” Didžiojo Marley sūnus. Tuo įsitikinom ir Roskildėje, stebėdami legendinio Fela Anikulapo Kuti sūnaus pasirodymą. Klasikos bus ir daugiau: “Harder They Come” filmo herojus Jimmy Cliff, Toots & The Maytals, The Pioneers, The Gladiators, The Mighty Diamonds ir kiti.
Na, o mes klapsėsim paraudusiom akutėm, klausydami jau minėto Tiken Jah Fakoly iš Afrikos, kur regis skamba kiek kitaip: ritmingiau, su vietiniu koloritu, dažnai – politikos doze. Be abejo, nepraleisim maestro toaster Dr.Ring-Ding pasirodymo – visada stebina, kaip išbalęs vokietys gali suraityti tokį “rucumbine”. Domina ir prancūzų Dub Incorporation pasirodymas – 8 žmonių dub efektais ir ragga toasters ginkluotas kolektyvas. Čia tik keletas daugiau girdėtų pavadinimų, o įdomiausia bus atrasti kažką visai negirdėto – tokio kalibro festivalyje tikrai atsiras paslėptų “sekretų”. O kur dar naujos pažintys, nuotykiai palapinių miestelyje ir pamesti sportbačiai.
Kam dėl bet kokių priežasčių netinka “Summerjam”, bet vasarą keliausit po Europą, pasieškokit tinkamų datų, regionų ir atlikėjų čia.
Komentarai