Argentinietiškas muzikos šokis

Argentinietę Juana Molina galima pažinoti iš dviejų visiškai skirtingų, bet idėjiškai bendrų pusių – buvusi miuziklo komikė, padariusi stebinančią karjerą TV šou, kuri atnešė jai vyresnio amžiaus publikos laurus. Ta pati publika, Juanai atsitokėjus ir perpratus savo kūrybinių šaknų mūzą, ėjo į jos pirmuosius koncertus ir liko nesupratusi, kur dingo paviršutiniški, smagūs gatvės juokeliai ir šaržuojami personažai. Užsispyrusi kūrėja žinojo, kad su laiku bus klausytojų, kurie suras save jos muzikoje. Pažiūrėkime kartu, kokiom nuotaikom ši tyli, retai besifotografuojanti ir vengianti viešumo dainininkė, iš pradžių kovojusi dėl penkiolikos klausytojų dėmesio „kabakuose“, patraukė ispanų kalbą menkai suprantantį, bet jautrų ir tolerantišką klausytoją.

Debiutiniame 1996 m. albume „Rara“ Juana nepasidavė eksperimentiniams nukrypimams, o taip ir liko prie paauglystėje įvaldytos akustinės gitaros, įprastos kuklios perkusijos ir niekuo neišsiskiriančių, tiesmukiškų folk melodijų. Tačiau būtent jis palieka vieną šviesiausių ir melodingiausių kūrinių romantiškam rytui gamtoje – „En Los Dias De La Humedad“, jau tada atskleidęs festivalių ir koncertų dėka gerai lietuviams pristatytą pietietiškų gitarų skambesį ir tylią, lengvai kabinančią melodiją su svajingais niūniavimais vietoje priedainio.

Tuo metu, kai užsidariusi namuose Juana viena kūrė aranžuotes būsimiems darbams, įvyko kertinė pažintis su sintezatoriumi, jo beribėm galimybėm imituoti, kurti garsų schemas, sluoksnius, perdirbti įrašytus gyvus garsus… Taip tik po 7 metų įrašytas „Segundo“ buvo tikras išbandymas klausytojams, supinantis pašnibždomis dainuojamas melodijas su žaismingu, tyliu paslaptingumu, o kiekvienas akordas taip ir žada parodyti vaikystėje saugotą garsų skrynelę, kurioje pilna nematytų gėrybių iš miško… Kartu su juo ir prasidėjo tradicija lipdyti kūrinius „ant“ kačių miauksėjimo, lietaus lašų bildėjimo, musyčių zvimbimų, sunkiai žodžiais nupasakojamų gamtos vibracijų bei meditacinių šnabždesių, uždėjusių magijos štampą visai tolesnei jos diskografijai. Jei klausysitės įdėmiai, turbūt sutiksite, kad dalis tų garsų, perleistų per sintezatorių, gali būti, kilo iš pačios buvusios aktorės lūpų. Taip lengva leistis apgautiems… Vis dėlto šis albumas turi ir silpnesniąją pusę – prancūziški, angliški intarpai, kviestiniai tautiečiai, pastūmėjo jos albumą daugiau į pop pusę.

Ryškiausiai apnuogintas panašumas į vardus, su kuriais man asocijuojasi Juana Molina – „Animal Collective“, „Vashti Bunyan”, atsiranda prieš dvejus metus leistame “Tres Cosas” (iš isp. „trys daiktai“), pripažintas ir įtrauktas į geriausių metų albumų sąrašus ir nominuotas keliems tarptautiniams apdovanojimams. Interviu ji pripažįsta, kad kuria daugelio klausytojų silpnai identifikuojamą moderniąją Urugvajaus muzikos enciklopediją, panaudodama jos motyvus perkusijoje, stilistiką ir dainavimą. Albume aiškiai jaučiami akustiniai garsai – nuo Juanos įdainuotų švelnių lopšinių samplų ir iš jų sudaryto masinio indiškojo stiliaus choro iki pavasarį bundančios gamtos peizažų, horizonte susiliejančių su žema, keistai kerinčia elektronika, skambančia lyg vėjo kedenami mediniai apdulkėję šaukštai.

Šiais metais Molina vienu metu Europoje ir Amerikoje išleido eksperimentinį daugiasluoksnio elektroninio folko albumą “Son” (iš isp. “esame”). Meniškai apipavidalintoje popierinėje dėžutėje, lyg jaukiame lizdelyje: jos senelės liaudiškais motyvais siuvinėtų suknelių, marškinėlių fragmentus su didelėm senoviškom segėm ir prisiūtais blizgučiais, vaizduojančiais šokančius angelus. Panašiai išdailintame kompakte muzika šįkart sužavi nuo pat pirmos „Rio Seco“ gaidos, už rankos vedanti pažindintis ir pasiklysti kartu su tankios giraitės gyventojais – nykštukais ir fėjomis, kurios paskleidžia savo kerų tinklus ir užliūliuoja ausį tiek, kad pabundi iš šio magiško trapumo tik išgirdusi „Yo No“ elektroninį spyrį, paskolintą iš praeitų metų „The Books“ samplinės simfonijos „An Animated Description of Mr. Ma“.

Viena iš retų akimirkų mano namuose – neįtikėtinai tikroviškai įrašyti paukščių balsai „La Verdad“, privertę išgąstingai nuspausti „mute“ klavišą ir patikrinti, ar tik nebus vėl užsiveisę balandžiai balkone… Čia ir beveik visame albume kyla jausmas, kad Juana jį įrašinėjo prie atidaryto lango – visi garsai, kurie turėjo ar neturėjo į jį patekti, yra tinkamai parinkti, atkartoti elektronika ir aidi tai kairėj, tai dešinėj ausy. Ir tas jos nepailstantis kvėpavimas, susidvejinantis su dirbtinai sukurtais garsais; džiazuojančios mergytės, kurių balsai kartais suskamba kaip kokie varpeliai, neabejotinai suvaidintos Juanos, yra vienas iš keisčiausių ir svajingiausių elementų šioje dainoje.

„Un beso llega“ yra tam tikras sugrįžimas prie ankstesnių albumų stiliaus. Su nutįsiančiais kaip varvekliai ilgaisiais gongais, kačių miaukčiojimais (net nekyla abejonių, iš kur imtas pavyzdys), ambient aikčiojimais ir spalvotojo kosmoso atgarsiais… Iškart po jo – ramus ir melodingas „No seas antipatija“ su banguojančiom gitarom, kurios čia veda, čia pameta liniją, čia vėl leidžiasi vedamos vieno balso, kurio kaip visuomet daug – visa kakofonija. Puikus išradingumo pavyzdys „Micael“ – kažką panašaus išgirstumėte lūšnyne, kur per didelis talentas verčia žmones naudoti geležies plokštes ir apipelijusius vamzdžius kuriant ritmines improvizacijas.

Albumo bendravardis „Son“ iškrenta iš bendros schemos su žiogų smuikais vakaro žolėje ir bauginančiais ispaniškais burtažodžiais. Ir jei „Malherido“ skamba kaip neabejotinai drąsus šuolis iš ramaus ir šilto vokalo į įžūloką ir žaismingą priekaištą, tai „Elena“ yra tiesiog rami ir nekalta baladė, o “Desordenado” – lengva lyg šilkas, čia pat prarandama akimirka. Nieks jums neleis apsnūsti ir pamiršti, kad įpusėjus bet kuriai dainai, prasideda machinacijos su vokalu, žaidimai su sluoksniais samplų ir nenuspėjamomis tekstūromis .

PABAIGA NR. 1 Šią turiningą ir magišką kelionę baigiame šiltomis nepakartojamo grožio up-tempo „Hay Que Ver Si Voy“ meditacijomis.

PABAIGA NR. 2 Vienu įkvėpimu “Son” – tai elektroninis argentinietiškos floros & faunos valsas užrištomis akimis ant akustinės gitaros stygų.