But I just kept laughing…

“Sultry Blue” tapo neabejotinu šios vasaros hitu ir aksominiai maniakiška svajone apie jūrą… “Breathe the sultry blue / When the waves wrap around my eyes / It pulls me through… / Endless, still, perfect, true / Rocking soft, finding all my lies / Until I’m new… ” Nenuostabu, kad šis gabalas šovė į pirmą “ZIP FM” topo vietą, o dabar, kai Monica atvažiuoja sudainuoti jo gyvai, prieš tai ji davė interviu apie save.

Kaip pradėjai domėtis muzika? Dainuoti? Pati kurti dainas?

Mano pirmas išlikęs įrašas – man dveji metai, aš dainuoju “Jack and Jill went up the hill” maždaug, “Du gaideliai”, red.past. ). Kai jau buvau pakankamai didelė įrašinėti pati, man įteikė nešiojamą kasetinį magnetofoną. Man buvo šešeri. Atsimenu, kaip linksmutė talžiau nesuderintą gitarą – tai buvo pirmoji mano daina “Playing my Guitar, Underneath the Stars” ( “Groju sau gitara po žvaigždėmis”. Aišku, įrašinėju ir visa kita, kas pasitaikė – mėgstamą televizijos laidą “Happy Days” ar kaip knarkia mano tėvas.

Pirmą kartą prieš rimtą publiką pasirodžiau būdama devynerių ir buvau labai nustebusi, kad niekas manęs neapmėtė supuvusiais pomidorais. Kažkas iš giminių net pratarė: “Dabar žinome, kuo ji bus, kai užaugs!”.

Besimokydama mokykloje, dalyvavau muzikinio teatro veikloje, pati sukūriau ir vaidinau pirmajame originaliame miuzikle savo mokyklos istorijoje. Taip pat, labai garsiai dainuodavau duše, neatlaikę kaimynai per sieną irgi pašaipiai dainuodavo mano priedainius.

Po to sudalyvavau dviejų grupių veikloje, ir tada sutikau savo prodiuserį ir guru Etienne Steheliną (geriau žinomas kaip Rithma, iš OM Records). Įdainavau vokalines partijas jo pirmajam albumui “Music Fiction” – mažoje studijoje raižytame hipių miestelyje Topanga Canyon… atsimenu, po studijos kambarį lakstė spiegianti pelė… Rithma supažindino mane su savo talentingais draugais, tarp kurių buvo Ryralio DJs. Aš stebėjau ir mokiausi iš pamišusio genijaus Rithmos – ir pati pradėjau kurti – nėriau į visą šitą muzikos gelmę, ir blaškiausi lyg laukinė.

Ką galvoji apie šiuolaikinį muzikos verslą? Ar jis nėra per daug komercinis? Neteko susidurti?

Mane muzikos pramonė pirmą kartą nuvylė, kai dar buvau keturiolikos, ir nuo to laiko mažai kas pasikeitė. Tada dalyvavu perklausoje pas tikrai gerai žinomą prodiuserį, ir jis manęs klausia: “Na, tai į ką panašiai norėtum skambėti?” Jis man paaiškino, kad kompanijos invetuos tik į atlikėjas, kurios bus panašios į jau patikrintas ir įsitvirtinusias pop žvaigždes. Tai norėjo, kad bezdžioniaučiau, o ne ieškočiau savo originalaus stiliaus. Išėjau ir niekad daugiau jam nebepaskambinau.

Aišku, yra įrašų kompanijų, kurios gerbia muzikantus kaip kūrėjus, bet dauguma tik nori užkalti dolerį.

Tiesa, šiais laikais muzikantai atgauna kontrolę, kai patys prodiusuoja ir platina savo albumus. Jau labai greitai, kai namuose įsirengti profesionalią studiją nebus taip brangu ir kai galėsi visą savo muziką pristatyti per internetą, niekam nebereiks pinigų ištroškusių muzikos korporacijų. Iš tikrųjų, muzikos gerbėjai išsiilgę nuošiordžiai kuriančių atlikėjų, o ne verslininkų, kuriuos įkvepia gerbėjų piniginių turinys.

Kaip atrodo tavo kasdiena? Ką veikia – na, paprastą dieną, ir laisvalaikiu…

Mano diena atrodo taip – miegu, atsibundu, prisižadinu savo stiprios žalios arbatos puodeliu, dar neapsirengusi patikrinu elektroninį paštą, miegamajame įrašinėju savo muziką, kartais aplankau Etienne jo studijoje Topanga kur kuriame ir svajojame apie nuosavą įrašų kompaniją, iliustruoju knygą vaikams “Mano mama – Jėga” (“My Mom the Superhero”) ir nuolatos erzinu savo sužadėtinį Austine kvailais techniniais klausimais (jis yra garso inžinierius).

Laisvalaikiu mėgstu piešti, tapyti, išeiti į miestą su Austinu, rengti išprotėjusius pietus savo draugams ir šeimai, lakstyti po paplūdimį su savo draugėmis, keliauti, kurti muziką, žiūrėti filmus, sportuoti, skaityti ir užmegzti pažintis.

Tau teko dalyvauti keletoje grupių. Papasakok apie tai..

Abi grupės, kuriose dainavau ( soul kvartetas “Azure” ir roko “11:11”), nebuvo didelis stebuklas. Dainos buvo prastos, o įrašai – dar prastesni. Tačiau jose išmokau atsipalaiduoti ir būti savimi scenoje. Pajutau skonį, ką reiškia dainuoti visiškai užsimiršus, sukant savo ilgus plaukus… Aš supratau, kad publikai reikia atiduoti viską – ir tai yra svarbiausia.

Kokios stiprios muzikos scenos yra Kalifornijoje? Kokią muziką mėgsta žmonės?

Nuo to meto, kai sulaukiau 21-erių, nustojau klausytis meinstryminio radijo, tai nelabai esu tikra, kas yra populiaru. Bet kai retkarčiais mašinoje nugirstu Los Andželo radijo stočių, aš stebiuosi, kad vis tai būna vienodas kaip forminiai pyragaičiai popsas, bet dvasios ir energijos. Tai atrodo tikrai keista, jei žinome, kad Pietų Kalifornija tikrai yra viena iš muzikos pasaulio sostinių.
]
Ačiū visagaliui, kad yra nekomercinis radijas! Net jei “house” scena prarado dalį žavesio, nes tapo per daug populiari ir tam tikra prasme komercializuota, bet kai kurie DJai ir toliau sėkmingai daro savo, propaguoja tikrą bendrumo ir meilės jausmą, kuris ateina iš mūsų “house heads”. Ir tai labai graži scena.

Ką galvoji apie “MySpace”? Ar tai padeda tau garsinti savo muziką?

Nuostabu, kad yra toks dalykas, kaip “MySpace”. Aš susipažinau su žmonėmis iš Lietuvos, kurių kitaip niekaip nebūčiau radusi… Aš sutikau įdomių prodiuserių, kartu įrašinėjų kūrinius su žmonėmis, kurių nesu gyvenime mačiusi… Bet prie gero priprantama! Jei tampi “MySpace” nariu, labai sunku nuo to atprasti. Nesinori, sunku “išsiloginti”. Mes su sužadėtiniu jau vadiname taip “MyCrack”…

Kaip atrodys tavo koncertai Lietuvoje

Aš su RyRalio DJs grosime Kaune ir Vilniuje. Nelabai gerai žinau, kokiuose klubuose – pažiūrėjau nuorodas, šauniai atrodo…

Ką galvoji, ką žinai apie Lietuvą?

Viskas, ką žinau, tai kad Lietuva labai graži ir ten gyvena vieni iš šauniausių žmonių visame pasaulyje. Kai gauni laiškus nuo lietuvių, gali pajusti šilumą ir tikrą susidomėjimą. Negaliu sulaukti tos dienos, kai ten atvyksiu ir visus pamatysiu.