8-asis Tinklų festivalis, supažindinantis Lietuvos žiūrovus su europietišku kinu ir jo kūrėjais, Skalvijos k/t Vilniuje atsidarė programa „Moteris ir humoras“. Tai 12 trumpo metražo filmų, labai skirtingų savo forma, žanru ir profesionalumu, kuriuos sieja autorių lytis ir temos. Režisierės kalba apie diskriminaciją ir laisvę: moterys aplenkia vyrus ir lieka neįvertintos, 40-metė išduoda vyrą ir taip pajunta savo vertę, personifikuotos graikiškos kolonos išsilaisvina nuo slegiančio svorio (ir, beje, laimi oskarą), o dar kitos moterys apsieina ir be vyrų.
Atidarymo įspūdžiai
Šie filmai velniškai aktualūs, nes moterys yra diskriminuojamos ir dabar. Dėl to (moterų diskriminacijos) yra atsiprašęs net Jonas Paulius 2-asis. Tą tvirtina ir statistika kino pasaulyje – Europoje moterys režisuoja mažiau nei vieną penktadalį filmų. Aktualumas yra pagrindinis šios programos bruožas. Bet ar tai privalumas – spręsti jums. Tai, kas aktualu, greit pasensta. Manau, kad Vakarų Europos gyventojams jau dabar filmas apie dviejų senučių lesbiečių meilę pasirodytų plokščias ir sentimentalus. Skalvijoje šį filmą, tiesa, priėmė gan šiltais plojimais, bet ar kam nors jis būtų įdomus, jeigu istorija pasakotų apie senuką ir senelę?
Moterų programoje pasigedau aštrumo, kaltinimų – vyrams, bažnyčiai, politikams, bet kam! Norėjau pamatyti išprotėjusių Valerie Solanas sekėjų manifestus vyrų išnaikinimui, o išėjęs jaučiausi labai patogiai, šiltai ir, žinoma, iškart pamiršau matytus filmus. To aštrumo, idealizmo, agresijos teigiama prasme apskritai pasigendu šiuolaikiniame kine, taip pat ir lietuviškame. Nes be idėjos neverta gaišti taip daug laiko ir siuvinėti pasaką apie raudonkepuraitę, suvalgiusią vilką.
Virštikroviški* įspūdžiai iš prancūzų šiuolaikinio eksperimentinio kino
Rimtai ir realistiškai rašyti apie matytą Tinklų programą – „Šiuolaikiniai prancūzų eksperimentiniai filmai“ – nesiruošiu. Turėčiau vardinti Buñuelio, Clair‘o žygius, atsekti slovako Andy klajones ir šlovinti Meką. Privalėčiau išmokti skirti tokias sąvokas kaip videomenas, new media art ir eksperimentinis kinas. Turėčiau prisiversti ištverti prirūkytą ŠMC atmosferą ir nors vieną sykį pažiūrėti kokį nors ten rodomą filmą nuo pradžios iki galo. Į viską turėčiau rimtai įsigilinti. Tuomet geriausiu atveju tapčiau intelektualu, niekinančiu tuos, kurie neatpažįsta kino citatų ir įtakų. Kitu atveju suprasčiau, kad eksperimentinis kinas keičiasi greitai ir neturi kriterijų.
Bet kritikai kriterijai būtini. Todėl nusistatysiu bent vieną – jausmas, išgyventas žiūrovo. Tai itin subjektyvu. Žiūrėdamas filmą „Puokštės 21-24“ norėjau verkti, o šalia sėdinti nepažįstamoji tvardė juoką. Filmai buvo atviri – interpretacijoms, asociacijoms, kūrybai. Filmus kūrė patys žiūrovai. Todėl labai gaila, kad net keliolikai nepavyko nieko sukurti, ir jie paprasčiausiai išėjo iš salės vidury tos kūrybos proceso. Vienas iš neatlaikiusiųjų, „Re:voir“ galerijos įkūrėjui Paryžiuje, „Karolis antrasis“ ir kitų filmų autoriui Pip Chodorov pristatinėjant vakaro programą, žiaumojo puikų sumuštinį. Būtų banalu, jei nebūtų faktas.
Kitas kriterijus – atlikimas. Tai, ko gero, pagrindinis šiuolaikinio eksperimentinio kino bruožas. Trūkčiojantis montažas, „pozityvas – negatyvas“, spalvų, vaizdo, garso kraipymas, juostos gadinimas, fotografijos ir kino maišymas – šiomis priemonėmis kūrėjai bandė įvaryti tiką, įkalti į galvą vieną ar kitą kadrą ir tiesiog nustebinti. Kai kuriems pavyko ir kai kas daugiau – pažvelgti į pasaulį iš šalies. Iš tokio taško, kurio kasdienybėje nėra.
Įspūdžiai iš klasikinio prancūzų eksperimentinio kino
Klasikinius ekperimentinius filmus lengva įvertinti, lyginant juos su šiuolaikiniais. Šiuolaikinių kūrėjų filmuose buvo manipuliuojama dokumentiniais kadrais, klasikų – vaidybiniais. Šiuolaikiniai kūrėjai formą sukūrė postprodukcijoje, jau nufilmavus filmą, o klasikai – dar filmavimo aikštelėje. Tiesa, forma svarbi visur. Tačiau dauguma šiuolaikinių kūrėjų ja paprasčiausiai pridengė idėjos nebuvimą, o klasikams forma ir buvo reikalinga dėl idėjos.
Programoje buvo pristatyti trijų klasikų filmai. Patricko Bokanowskio „Besipudruojanti moteris“ – žaidimas apšvietimu, šešėliais, siluetais, grimu, vaidyba, ir, žinoma, muzika. Štai ką pats autorius rašo apie savo filmą: „Filme „Besipudruojanti moteris“ išgalvotų objektų pasaulis reikalingas objektyvams (P.Boganowski bandė filmuoti per įvairias stiklo šukes – suskilusias, išlenktas, su burbuliukais – aut.past.) kompensuoti. Tokiu būdu norėjau, kad tai būtų panašu į piešinį, į pasaulį, tikrai tolimą nuo įprasto pasaulio. Aš jį sukūriau, nes viską nuosekliai parinkau – vietas, kostiumus, perspektyvas, ir tikrai pajutau, kad man pavyko, kad išgalvojau to pasaulio kasdienybę“.
Christiano Boltanskio filmai sulaukė palankiausios žiūrovų reakcijos. Jo filmai trumpi, konceptualūs ir saviironiški. Tarkim, filmas „Žmogus, kuris kosti“ – raudonais dažais pritaškytame kambaryje matome „kraujais“ kosintį kaukėtą žmogų. Iš esmės keturias minutes matome tą patį veiksmą, tik dažų vis daugėja, bet dėl montažo, kai kelis kartus „prieiname“ prie to žmogaus, ir būtent dėl autoriaus saviironijos, ima juokas.
Trečiasis klasikas – Maurice Lemaître. Jo filmų idėjos vienareikšmiškai buvo stipriausios. Filmas „Vakaras kine/ Sukurti filmą“ papasakoja istoriją, vėliau sąmoningai ją sudarko. Didžiąją šio filmo dalį užima ekrane greitai besikeičiantys šiltos oranžinės spalvos kadrai. Mane šie kadrai veik panardino į transą – deja, tam sutrukdė durų varstymas (išėjo keliolika žiūrovų) ir garsūs pasilikusiųjų komentarai. Be to, filme ir raštu kiek ironiškai išdėstoma pagrindinė jo, ir apskritai eksperimentinio kino idėja – filmą kuria žiūrovas. Kitas jo filmas – „Daina apie Rio Džimą“ – tai išreiškia dar paprasčiau – žiūrovai filmo siužetą kuria patys, padedami klasikinio amerkietiško vesterno garso takelio, o ekranas – visiškai juodas.
P.S.: Apsikeičiau keletu sakinių su eksperimentiniu filmų programas atvežusiu ir pristačiusiu, jau minėtu galerijos „Re:voir“ Paryžiuje įkūrėju Pip Chodorov. „Re:voir“ interneto svetainėje galite įsigyti daugumą aprašytų filmų, tiesa, už ne mažas kainas. Produktyviausias galerijoje pateikiamas autorius – ne kas kitas, kaip Jonas Mekas. Pip patvirtino, jog šis kūrėjas padarė (ir, manau, tebedaro) įtaką pasaulio eksperimentiniam kinui. Tuo tarpu dėl Jurgio Mačiūno, Fluxus įkūrėjo, Pip tarstelėjo, jog, pasak mano aprašytų eksperimentinio kino klasikų, pavyzdžiui, Maurice Lemaître, tai jie darė įtaką Fluxus, o ne atvirkščiai.
*Autorius pastebi – pranc.k.: sur – virš; réalite – tikrovė.
Komentarai