Damien Rice – 9

Po pirmojo albumo “O” pasirodęs “9” minimalistinis kaip ir jo pavadinimas, tačiau gyvybės kiek įkvepia Lisa Hannigan, kartu įdainavusi ir geriausią albumo dainą – palaipsniui jėgos įgyjančią ir galiausiai net akmeninę kritiko širdį suminkštinančią “9 Crimes”. Taisyklė, kad gali ištraukti Damieną Rice iš kaimo, bet neištrauksi kaimo iš Damieno Rice dar kartą pasitvirtino. Kai vadinu jį kaimiečiu, omeny turiu ne kultūrnamio diskotekų, alkoholizmo ir skurdo, o šieno kupetų, žydro dangaus ir rugių kaimą. Jo pilna švelniose Damieno dainose, kai kur netgi išreikšto aiškiais gyvūnų ir augalų įvaizdžiais.

Oberstiškai verksmingas, tačiau ne toks desperatiškas vokalas puikiai derinasi prie tekstų apie meilę, lieka tik grožėtis muzika ir dūsauti (dūsauti dėl pačio muziko kiek trukdo ūsai – THE KILLERS jų prireikė, kad neatrodytų kaip boybandas, tačiau kurių galų jų reikia Damienui?). Tiesa, dainų tekstai šiek tiek trikdo. Gudrūs ir taiklūs tokiose dainose kaip “Animals Were Gone”, jie sukelia norą liauspinti Damieno Rice talentą, tačiau tokie kūriniai kaip “Rootless Tree” labai nuvilia. Susidaro įspūdis, kad rašymas buvo pavestas pirmos meilės apsvaigintam moksleiviui, tesugebėjusiam parašyti fuck you love you. Kaip vienintelį pliusą galima įvardinti tai, kad nors skamba nuoširdžiai.

Šiek tiek erzina ir tai, kad prie šnabždesių ir tylaus kniaukimo pripratęs Damienas Rice smarkesnėse dainose “Rootless Tree” ir “Me, My Yoke And I” neištempia, jo balsą užgožia instrumentai. Neypatingų agresyvesnių kūrinių būryje išsiskiria rami, bet pabaigoje pratrūkstanti “Elephant”, tačiau Damieno firminiu ženklu vis tik išlieka tykios, melancholiškos dainos, kurių puikus pavyzdys būtų “Sleep Don’t Weep”. “Coconut Skins” sudaro įspūdį, kad Damienas yra didelis Bobo Dylano gerbėjas, tai yra ir viena geriausių albumo dainų.

Damienas Rice savo dainas vadina atsitiktinumais, apie tai užsimena ir vienoje iš jų (“Animals Were Gone”). Tokios jos ir yra, skirtingos tiek kokybe, tiek skambesiu, tačiau sėkmingai pasiektas malonus, bet ne nuobodus albumo vientisumas.

Labai prieštaringai vertinamas “9” neprilygsta “O”, kai kur trumpam pasirodo ir išgąsdina kraupus Ronano Keatingo šešėlis, o Damienas nuolat pamiršta mikrofono buvimą ir ima inkšti sau po nosimi, tačiau it feels like home, tautiečiai, it feels like home.

[ag]