Nauji metai – naujos linksmybės, bet kol dar nepasodinom gėlyčių ant indie rock kapo ir mojuodami glowsticks neišsilakstėm po mutavusio reivo tūsus, galima paklausyt LARRIKIN LOVE. „New Musical Express“ pagyrimų išlepintų grupių žavesiui pradėjus blėsti, gudresni atlikėjai pradėjo bėgti nuo etiketės „indie rock“. Vieni pabandė savo muziką maišyti su visais įmanomais stiliais, siekdami sukurti naujos kartos garsą, kiti unikalumo ieškojo toli gražu ne unikaliu būdu – įrašinėjo daužomų lėkščių garsus ir vadino save „experimental“ grupėmis. Kai kaklaraiščio ir kalno maispeisinių draugų „Vans“ batais nebeužtenka, reikia gerai groti. Tą LARRIKIN LOVE ir daro. Tiesa, „The Freedom Spark“ išėjo dar rugsėjo mėnesį, bet Lietuva tuo metu aiškiai buvo sukišus nosis į knygas, nes deramo dėmesio albumas nesulaukė. Ką jau čia, nesulaukė jokio dėmesio. O turėjo.
LARRIKIN LOVE pasirinko labai tikslų grupės pavadinimą. Grupę ir sudaro šie du dalykai: meilė ir Edwardas Larrikinas, grupės vokalistas ir šiaip visokiais instrumentais grojantis jaunuolis keista lyg Thomo Yorke išvaizda. Tikėjausi eilinio, nykaus roko, skirto londoniečiams, ieškantiems kaip prastumt vakarą už penkis svarus. Gavau puokštę siurprizų, iš kurių didžiausias – regis. Prieš tokį kiekį regio nublanksta BABYSHAMBLES pažaidimai, su romantišku LARRIKIN LOVE rokenrolu jis ir dera geriau (tai geriausiai įrodo „Meet Me By The Getaway Car“). Antras pavykęs mišinio elementas – bluegrass. Pagaliau nauja grupė su maloniom ausiai solo partijom, rodanti du pirštus visiems talentams, kurie solo partiją įsivaizduoja kaip du akordus ir bukaprotišką tripinėjimą scenoje, siekiant tuos du akordus užmaskuoti. Trečias bonusas – literatūra muzikoje. Dabar labai madinga skelbti O. Wilde ar T.S.Eliotą savo įkvėpėjais, tačiau iš tikrųjų paversti dainų žodžius poezija (ypač ryškiai tai jaučiasi „Six Queens“) gali nedaug kas. Iš tiesų, nemačiau to nuo THE LIBERTINES laikų.
Bet ne viskas gražu ir gera šviesiam LARRIKIN LOVE rojuje. Kai kurios dainos girdėtos, matytos, neišsiskiriančios iš atsibosti pradedančio britų indie scenos kratinio netgi nepaisant desperatiškų bandymų išrasti naują, originalų – Larrikino muzikos stilių. Verkiant norisi, kad ketvertas negadintų savo stiliaus punk rock priemaišomis.
Kai 2007-aisiais bedarbio pašalpos bus dalinamos minioms praeitais metais dar populiarių britų (kiek statot už antro KAISER CHIEFS albumo sėkmę?), LARRIKIN LOVE turi nemažai šansų išlikti. O jei ir neišliks, „The Freedom Spark“ bus malonu paklausyt ir po dviejų mėnesių, ir po pusės metų.
[ag]
Komentarai