Ignas Jonynas šiaip jau yra teatro režisierius, surežisavęs daugiau nei dešimt spektaklių. Jo naujausio filmo veiksmo vieta – taip pat teatras, kur vaidinama Ruggero Leoncavallo (dėl kurio operos „Bohema“ Vilniuje dabar išprotėjęs kiekvienas save gerbiantis snobas) opera „Pajacai“. Šios XIX a pabaigos operos esmė – parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, būtent – be pagražinimų ir kaukių. Ignas Jonynas, atvirkščiai – filme rodo tik kaukes, žaidžia simboliais ir prasmėmis. Šias prasmes ir net siužetą galima narplioti labai ilgai ir vis tiek nesurasti vieno atsakymo, apie ką šis filmas. Pats režisierius viename interviu sako, kad „mes esame savo pačių dubleriais, gyvenime dubliuojame patys save.“ Puiku, jeigu supratote, ką būtent jis norėjo pasakyti šia fraze, kaip bebūtų, tai neišplaukia iš pačio filmo.
„Šokantis kirminas“ išsiskiria iš kitų lietuviškų filmų savo sodriomis, ryškiomis spalvomis, dekoracijomis, garsu ir muzika, operatoriaus Ramūno Greičio darbu. Kone kiekvienas kadras turi savo formą ir prasmę. Filmas iš tikrųjų labai sodrus. Bet gal per sodrus? Filmu galima grožėtis, bandyti išsiaiškinti visas jame paslėptas reikšmes ir potekstes. Bet pritrūko visą filmą siejančios idėjos, gal net intrigos, įtampos, atmosferos. Čia galima būtų palyginti Igno Jonyno filmą su jo paties mėgstamu Davidu Lynchu – juk ir jo filmai sudėtingi, kartais apskritai neturintys logikos, bet jie sukurią ypatingą, šiurpią nuotaiką, įtraukia žiūrovą.
Komentarai