Dieną, kai atšilo ir prasidėjo tikras pavasaris, buvome priversti ateinančioms dviems savaitėms apsigyventi kino teatre . Prasidėjo kino pavasaris, žmonėms teko susirinkti reikalingiausius daiktus (pinigines ir kino programas) ir užsidaryti į kino teatrą, komunalinei ekrano meditacijai.
Pečiai išsilenkia ir jau nebeskauda nugaros. Šiandiena septinta Kino Pavasario 07 diena, nuolatiniai lankytojai jau priprato prie painios programėlės ir dar painesnės aprašymų knygutės. Užbrauktų filmų vis daugėja ir, atrodo, nė kiek nemažėja neužbrauktų.
Kino Pavasaris savo ruožtu lėtai ir užtikrintai virsta į tikrą kino festivalį. Šiais metais atidaryta Klubo palapinė džiugina ne tiek maistu ir gėrimais, kiek koncertais ir susitikimais su kūrybinėmis grupėmis. Ore šiais metais laukia “Sofa surfers” koncerto ir dokumentinio jų VJ Timo Novotny režisuotą filmo “Besikeičiantys gyvenimai” (Life in loops) (seansai: kovo 30 d. 20:20, balandžio 1 d. 11:50; 3 d. 16:10;5 d. 20:15): miestų ritmikos, žmonijos balsų, vaizdų, elektroninės muzikos remikso. Dalis vaizdų priklauso Michael Glawogger filmui “Megacities”. M. Glawogger atsimename iš praėjusių metų kino pavasaryje rodyto dokumentinio filmo “Dirbančiojo mirtis”. Tačiau užtenka apie tai, ko dar neteko matyti, nes taip šnekėti lengviausia.
Fantastinės realybės tvistas
Kino pavasarį praėjusį ketvirtadienį pradėjo du filmai: Florian Henckel von Donnersmarck “Kitų gyvenimai” ir Darren Aronofsky “Versmė” (sekantys seansai: kovo 30 d. 16:20; balandžio 2 d. 20:05). Po stulbinančio “Rekviem sapnui” ir mįslingo “Pi”, turbūt daugelis Kino pavasaryje laukė būtent šio D. Aronofsky filmo. Nežinojusiems, kur atėjo viskas buvo greit išaiškinta įsimenančiu Ellen Burstyn (Dr. Lillian Guzetti) balsu ir itin dramatiškais Clint Mansell garso takelio akordais, abu šiuos mes matėme “Rekviem sapnui”.Istorijoje klaidžiojančioje tarp sapno ir realybės kaskart susitinka Tomas ir Ivi, kurie gyvenime yra gydytojas-mokslininkas ir mirštanti rašytoja žmona. Stulbinantys fantastiško grožio vaizdai jungiantys šimtus metų istorijos ir asociatyviniais fejerverkais besijungiančios scenos, atrodo, parodys kvapą gniaužiantį intelektualų sci-fi triumfą, bet kelių aukštų scenarijaus neišlaiko jo konstrukcijos. Kažkas, negailestingai spiria mus nuo viršutinio aukšto tiesiai į vedančios melodramos gniaužtus, kur dramatiškai beviltiški tekstai nori sudrebinti mūsų sielas. O mūsų sielos nebylios, nes jaučiasi kaip 80-tųjų laidos lituanisčių grupės susitikime. Va tuomet skraidantys jogai atrodo juokingai.
Sunkiai savo užmojus išlaiko “Pilietis šuo” (sekantis seansas kovo 28d. 19.25), kuris pirmas 15 minučių taip prajuokina salę, kad toliau juoktis iš tokių pačių ji nebeturi jėgų. Iš kaimo kilęs vaikinukas iškeliauja laimės ieškoti į Bankoko džiungles. Ten jo laukia sunkus darbas, kvailos mergos, gamtosaugininkų grėsmė ir beveik nesėkminga meilė. Kas turėjo sąžinės tą vaikiną pavadinti Podu ir kartais jį šaukti IPodu? Vaizdinių vertė įsisąmoninama stipriau, kai ekrane iš dangaus krintant šalmams tuo pačiu metu iš abiejų pusių atsisukę žmonės pareiškia: “Sony Bravia”. Animacinę estetikos bruožų turintis filmas neabejotinai gražus vizualiai, tačiau silpna istorija veikiau nurodo į fantastinę muilo operą, nei kiną.
Dokumentiška ir liūdna
Išėjimo į realybę ieško ir dokumentinio kino kūrėjų Peter Brosens ir Jessica Hope Woodworth vaidybinio filmo “Kadakas” veikėjai – Mongolijos piemenys. Per prievartą atvežti į miestą jie praranda ryšį su pasauliu, nes jų pažinotas pasaulis nesibaigiančių kalvų gyvybės mitologizuotos prasmės. Stepių magija, smilkalai ir ritualai. Šamanai mieste – tik paprasti bepročiai, o dvasių apsėstieji – jungiantys gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius – šizofrenikai. Dokumentine maniera filmuotas vaidybinis filmas pabaigoje kažkodėl pavirsta mokyklos teatru. Pasirodo šalia griuvėsių lakstantys gotai; deklamuojamos dramatiškos eilės. Riba tarp kito pasaulio ir gotų teatro pamažu dingsta… laikas ir žiūrovui dingti iš salės.
Persikūnijimo, atgimimo gija persekioja šį “Kino pavasarį”. Ir jei ne gyvybės medis ir senosios mitologijos, tada gyvų miestų gyvos istorijos.
Savižudybės šiais metais itin populiarios. Valanda su pusė savižudybių ir įspudžių apie savižudybes. Eric Steel “Tilto” (jei tikrai norit: kovo 28 d. 17:30) galimybės atrodo buvo tokios didelės, o viso to rezultatas geriausiu atveju televizinė laida apie šuolius nuo auksinio tilto ir elegantiškiausia matyta savižudybė.
Dar savižudybių. Dar džiaugsmo.
Yra daugybė būdu išsiskirti su šiuo pasauliu, bet ne visi nori “iš tikrųjų”. Dviejuose filmuose jų operatoriai rodė tą patį vaizdą: vietoje to, kad nurytų tabletes, veikėjai jas lengvabūdiškai nuleidžia į klozetą. Hipsterių bingo apklausos langelius užpildančiame “Mokykliniame autobuse”(sekantys seansai: kovo 28 d. 22:40;
balandžio 1 d. 22:40) tai padarė Džeimsas, liūdnas mylimasis, apsisprendęs tą kartą nesižudyti.
“Mokyklinis autobusas” – tai filmas, kuriame daug mylimasi, tačiau viskas taip natūralu ir lengvai priimama, kad nejučia galima pasijusti naujosios visuomenės nariu. Niujorko klubas “Shortbus” surenka krūvą keistų veidų, jie tokie keisti, kad tarpusavyje jaučiasi normalūs. Seksologė (oi, “porų konsultantė”) patekus į šitą nepripažintų menininkų ir kitų neaiškaus plauko keistuolių irštvą staiga pasijunta it namie. Scenarijus galėtų būti adaptuotas “Sex and the City”, bet režisierius John Cameron Michell gerai padirbėjo atrinkdamas puikius veidelius, rašydamas tekstus ir sukurdamas puikiais vietas. Jau vien ką reiškia Niujorko kabaretų charizmatikė (-as) iš Kiki&Herb, Justin Bond, šitame filme vaidinusi(-ęs) save. Asmenybės eroje net sutapimai gali tapti tragedijomis. Malonus garso takelis ir estetiškas vaizdas akiai. Spalvingi ir šiek tiek šabloniški veikėjai, bet nė kiek ne nuobodūs. Tekstai itin cituotini. “Ko tie žmonės gyvena Niujorke, čia juk beprotiškai brangu? Nes 911 yra vienintelis tikras jiems nutikęs dalykas.” Reikalaujama kruopelytė (tikrai ne daugiau) tolerancijos ir visas filmas lengvai sukramtomas. Nuoširdžiai juokiausi. Girdėjau Norvegijoje šį filmą galima buvo žiūrėti nuo 15 metų, o Vilniaus didžiojoje salėje per pirmą parodymą įvyko susistumdymas.
Be konfliktų praėjo pirmas režisieriaus Aaron J. Wiederspahn filmas “Regėjimo pojūtis” (sekantys seansai kovo 30 d. 21:55 ; balandžio 1 d. 17:15; balandžio 4 d. 16:00.).
Kūrybinė grupė sekmadienį buvo susitikusi su žiūrovais ir žurnalistais. Pokalbio apie filosofiją ir Vilniaus naktinį gyvenimą eigoje buvo išsakyta tokia frazė: “kai Ianas susitiko su režisieriumi, labai nustebo, kad režisierius nori šnekėti apie Kierkegardą(XIX a. danų mąstytojas)”. Neabejoju, žiūrovai irgi itin nustebo, kai filme buvo imta pilstyti nemateriali sriuba. Veikėjų ryšių susikirtimo centras – pasimetęs anglų kalbos mokytojas ieškantis atsakymo į savo klausimus, kurie pinantis veikėjų ryšiams pamažu perimami kitų filmo veikėjų.
Liūdniausia savižudybė įvyko robotui nusižudžius Daft pankų “Elektromoje” (sekantis seansas kovo 29 d. 20:10) ir nors buvo žmonių pabėgusių iš pusės filmo: jį tikrai reikia žiūrėti iki galo. Medituoti dykumą, puikią muziką ir nebylų robotų liūdesį privalu kantriai, mat pabaiga užburia ir stulbina.
Ir vėl Mads Mikkelsen
Mads Mikkelsen gal nėra antras labiausiai nuvalkiotas aktorius po Scarlett Johansson, bet pastaruoju metu mes jį matome dažnai. “Casino royale”, “Adomo obuliai”, o šių metų kino pavasaryje stambiu planu filmuotą jo veidą matėme bent du kartus. Ole Cristian Madsen (tas pats vaikinas pastatęs Rekviem sapnui II: Nordkraft) rodo “Praha” (sekantys seansai: kovo 28 d. 19:50; balandžio 2 d. 17:30). Prahoje viskas, kaip visada: negali rimtu veidu spręsti griūvančio gyvenimo, kai vietoje kavos įpila alaus, vietoje “adapterio” atneša lyginimo lentą ir nieko nesuprantančiu veidu vis sako “viską supratau”. Bobulė vietoje durų liepia naudotis langu, visi kažkodėl supratingai glėbesčiuojasi ir sako “gyvenimas sunkus”. Juokinga, paprasta ir daug geriau negu “Nordkraft”.
Sussane Bier “Po vedybų” (sekantys seansai: kovo 29 d. 21:45; kovo 31 d. 20:20) juoko stokoja. Rimtais veidais tenka įeiti į šeimyninės dramos (ir vėl su M. Mikkelsen) peripetijas ir labai rimtai jas stebėti. Net žandikaulį paskausta. Labai skandinaviška ir jau nuobodu.
Sklandžiai ir paprastai
Socialine problematika ir itin gera muzika persunktas Ryan Fleck “Pusė Nelsono” (sekantis seansas kovo 30 d. 16:15) sklandžiai ir įtikinamai pasakoja apie liūdnai vienišą ir susipainiojusį prioritetų liūne mokytoją Deną ir apie prioritetus tik atrandančią trylikametę Drey. Dviejų polių kova istorijoje, dviejų komandų kova sporte ir mokytojo kova su netinkamu eksploatuoti visuomenėje savimi. Drey 13 metų ir Bruklinas ją spaudžia įsitraukt į “dyleriavimo” verslą, tuo tarpu kitoje verslo pusėje rankomis susiėmęs galvą laukia jos draugas, mokytojas ir klientas Denas. Jam nuolatinės gyvenimo pagirios. Denas ir Drey iš ekrano tampa beveik tikrais žmonėmis. Geri tekstai ir kvaili anekdotai. Džiūgauju lygiai taip kaip ir per visai kitokį, bet gyvą ir skaidrų “Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą” (sekantys seansai: kovo 29 d. 20:00; kovo 31 d. d. 13:30). Mat rumunai labai gražūs, optimistiški ir smagiai nemėgsta Čiausesku. Šeimyninė istorija natūrali tiek, kad beveik užuodi jų virtuvėje gaminamo maisto kvapą. Ir užsinori valgyti.
Nieko nuostabaus, kad dienas leidžiant kino salėje skrandis ima reikalauti savo prigimtinių teisių. Tų, kurias dviems savaitėms iš pirmos vietos Maslovo laimėtojų pakyloje pašalina noras matyti. Laiko liko dar savaitė, tad laiko matyti yra.
Komentarai