Kai užbėgate į knygyną, prie kokių viršelių griūnate pirmiausiai? Geras! Aš irgi. Bet pervertus visas TAS knygas, jau einant durų ar kasos link, dar suleidžiu pirštus į nelyginant „Activia“ švelnų perliukų ir mergaičių aksomą. Dėl įvairiausių priežasčių priešpaskutinį kartą tai buvo XVII a. olandų dailininko Johaneso Vermeer‘io popierinė drobė „Mergina su perlo auskaru“.
Skaityti Treisę – tai trendo „undergroundas“. Kol suvalgiau sriubą „Baltuose drambliuose“, jau buvau pakalbėjusi su penkiais „žmogučiais“, kurie, seniausiai perskaitę šį „mielą ir jaukų romaniuką“, spyriojosi neatskleisią pabaigos, idant nesunaikintų teksto malonumo. Ir vien todėl, kad domiuosi ir praktikuoju šią jogą, Treisė mane įkalino XVII a. rūsyje, ir Grebenščikovo plokštelė ošė kaip Roterdamo vėjo jėgainių sparnai.
Nepaisant nekalto ir naivaus siužeto, kurio taip kratosi atsipūtę depresyvūs, kompleksuoti skaitytojai, neįmanoma paneigti romano genialaus paprastumo. Skaitai – kaip natūralų jogurtą valgai: švelnu, be streso, lengva, gerai virškinama, balansuoja metabolizmą. Amerikiečių euroromano rašytoja Treisė, anot jos vardu internete rašančios asmeninės PR‘o vadybininkės, „nuo vaikystės yra išprususi ir domisi menu“, todėl, rašydama apie virš lovos kabančią Vermeerio reprodukciją, knygoje užkodavo ir intelektualią intrigą (panaudoti tikri dailininko Vermeerio gyvenimo faktai; tam tikruose iškalbinguose kontekstuose minimi XVII a. dailininkų darbai). Ji ir yra neintriguojančiausia visame romane. Kita vertus, anot žmonių, kalbančių Henry Millerio citatomis, „tikrą meną mes ir atpažįstame dėl to, kad jis yra nuobodus“.
Romanas pasakodamas paveikslo atsiradimo istoriją, papasakoja apie XVII a. Olandiją, sodrią tų laikų „aukštuomenės“ ir „padugnių“ kasdienybę, menininko šyzas ir talentingų tarnaičių romantišką naivumą (Grėtę matote knygos viršelyje). Grėtės – į dailininko Vermeerio namus tarnauti atėjusios mergaitės – gyvenimo istorija verta knygos. Šią vertę ir išpildė produktyvioji amerikiečių euroromano rašytoja.
„Mergina su perlo auskaru“ taip tiko prie Scarlet Johansson lūpų, kad 2003 m. buvo pastatytas ir trims „Oskarams“ nominuotas to paties pavadinimo filmas ((c) – Peter Webber, JAV). Jį rodė kino teatruose. Kas nematėte – rašykite man: aš be reikalo parsisiunčiau, padovanosiu.
Komentarai