Prieš atvažiuojant Zacko Snyderio “300” visi džiūgavo prisimindami Franką Millerį ir “Sin City”. Reklamininkai stato filmus ne vien Lietuvoje. Susirinkęs apdovanojimų už reklaminę veiklą, Z. Snyderis nusprendė imtis kino. Po “Mirusiųjų slėnio” perdarymo 2004 – aisiais, “300” – jo antras filmas.
Akį glosto kiekvienas jo kadras ir kai reikalas prieina iki šamanės merginos pranašaujančios mūšio baigtį ima tirpti pirštai, nes tai – nerealiai gražu.
Spartos karalius Leonidas nusprendžia nepasiduoti visokiems iškrypėliams persams baigiantiems praryti visas helenų žemes ir nors taryba jam nepritaria, su savimi jis pasiima 300 stipriausių vyrų ir būrį atėniečių ir nusprendžia keliauti į mūšį.
“300” apdainuoja drąsą spartiečių ir iškrypimą persų, kurių armija atrodo, kaip prabangi “love parade” procesija, kurią veda auksu apkarstytas Xerxas. Nieko nuostabaus, kad Irano vyriausybė pasipiktino, mat Xerxą iš mūšio lauko būtu galima perkelti tiesiai į bondage žurnalą.
Veikėjai klasikiniu modernistiniu principu skyla į dvi grupes: gerieji ir blogieji, kaip ir įprasta herojiniuose komiksuose. Ir beveik tolygiai: gerieji gražūs, o blogieji bjaurūs ar iškrypę.
Kol akis seka istorijos tėkmę, ausis geriau užsikimšti. Yra filmų, kuriuos žiūrint tenka melstis, kad veikėjai neprasižiotų, nes jiems prasižiojus iš jų dvasingo vidaus pabyra krūvos patetiškų nesąmonių turinčių užvaldyti protą žiūrovo, bet veikiau primenančių apie liūdną rašytojų likimą. “300” vinį karstan įkala karalienės kalba.
Ir jei iš 300 buvo tikėtasi kultinės novelės, kurią norėtųsi žiūrėti vėl, geriausiai jis tinka antradienio vakarui, kai užnugary pirmadienis o prieš akis dar trys darbo dienos, per kurias lengvai gali nutikti kas geresnio.
Komentarai