Eksperimentinė muzika man asocijuojasi su apsipūtusiu studentu, kuris bendrabučio kambaryje tampo šeštą gitaros stygą, karts nuo karto padarydamas pauzę ir pasakydamas „this shit really hits you, man“. Mano bei aplinkinių įsivaizdavimas gal ir skirtųsi, bet visi sutinka, kad populiarios eksperimentinės muzikos nelabai yra. Frank Zappa. Aphexas. Björk. Björk, kurios naujas albumas spalvingu siurrealistiniu viršeliu buvo vienas labiausiai laukiamų šį pusmetį.
Pirmas įspūdis visiems turėtų susidaryti panašus – „Medulla“ pirmame plane buvę žmonių balsai be ceremonijų nustumti į šoną, padarant vietos elektronikai. Na taip, elektronika jau seniai pakeitė kraują Björk venose, tačiau albume „Volta“ ji užima pagrindines pozicijas, sceną dalindamasi su kaip visada įspūdingu atlikėjos vokalu. Jeigu „Medulla“ buvo Björk kelionė po pasaulį, tai „Volta“ yra jos žvilgsnis į Žemę iš kosmoso. Viską pradeda „Earth Intruders“ su kiek nuvalkiotais (hint: „Time Is Running Out“) žygiavimo garsais, ir ta koja į koją žengiančių revoliucionierių nuotaika atsikartoja visame albume (ypač vienoje geriausių albumo dainų „Declare Independence“).
Dėl prodiuserio Timbaland (kuris yra dirbęs su tokiais atlikėjais kaip Missy Elliot, Justin Timberlake bei Nelly Furtado) indėlio buvo laukiama popsiškesnio, masinei auditorijai labiau pritaikyto garso, tačiau „Volta“ skambesys vargiai labiau MTV-friendly, nei ankstesnių albumų. Galbūt dėl to, kad į albumą pakliuvo tik trys iš septynių dainų (singlas „Earth Intruders“, „Innocence“ ir „Hope“), prie kurių nagus prikišo Timbaland. Be to, negi kas nors rimtai įsivaizduotų Björk, dainuojančią „Cry Me A River“, „Forca“ ar „Work It“?
Niekada nebuvusi tarp tų atlikėjų, kurių kiekvienas albumas būna per mėsmalę perleistas ir duetais/bonusais patobulintas senas darbas, Björk išlaikė savo unikalų stilių ir kartu žengia į priekį. Tiesa, duetų ir bonusų yra – kaip ir buvo galima nuspėti, kartu puikiai dera Björk ir Antony iš ANTONY & THE JOHNSONS balsai (dainos “Dull Flame of Desire” ir “My Juvenile”), taip pat galima įvertinti dviejų būgnininkų ir dešimties moteriškių, grojančių pučiamaisiais, pastangas.
Kadangi netgi Björk turi minusų, jų galima pastebėti ir albume „Volta“. Didžiausias – vientisumo trūkumas. Björk visada buvo chaotiška kūrėja, savo muzikoje meistriškai manipuliavusi keisčiausiais Afrikos genčių instrumentais, gamtos garsais, galiausiai – savo balsu, bet naujausias jos albumas toks nevientisas, kad kartais klausant sunku ne tik koncentruoti dėmesį, bet ir išskirti atskiras melodijas bei temas.
Iš tikrųjų visa kritika, nukreipta Björk atžvilgiu, yra ganėtinai bevertė, nes pagal įprastinius standartus šios atlikėjos vertinti negalima. Netgi įvardinus, atrodo, aiškiai matomus albumo minusus, visada lieka abejonė: gal ne islandė suklydo, gal tai mes nesupratome.
„O žinai, kas yra „Volta“? – paklausė draugas, – „Björk googlino tą žodį ir rado batareikos kūrėją“.
Komentarai