Konkrečiau kalbant, Indrė nors ir ne„groja laptopu ir dainuoja“ kaip nemirtingai mums kažkada buvo pristatytas Golden Parazyth, bet vis dėlto multitaskina devynis darbus ir talentus: pozuoja meninei fotografijai ir kartais „gliancui“, maišo viešuosius ryšius (ar bent „praktiką atliko“) su privačiais, dainuoja ir linguoja scenoje, o ypač vadinamuosiuose miuzikluose, ir pagaliau Kuria Eiles, iš kurių pernai išleido debiutinę knygą „Žuvim ir lelijom“, mūsų pagaliau apžvelgtą www.ore.lt Knygų rubrikoje dešinėje ten žemėliau..
Ji rašo ne apie diemedžius ar baltas akacijas, o jei ir apie jas, tai su tokiu pošlu pritūpimu, kad Larry Flintui galėtų žandai nurausti, jei tik jis žinotų, ką reiškia žodis poezija. Ir tikra tiesa, kad ir koks senas būtų žodis pošlas, jis gal net tiksliausiai aprašo Indrės koncepciją, Indrės dvasią, Indrės kūrinių kryptį. Kad ir kur ją vėjas pa-pūstų, atsimuši į sustirusius spenelius ar suglaustas kojas, sugniaužusias plaštaką. Bei nesuglaustas.. Tačiau kur kas įdomesnė čia – erudicija ir ją lydintys subtilumai (pvz., grožio miegas ir kremas nuo potencialių raukšlių); muzikinis skonis ir jo skatinami projektai bei ateities vizijos; pagaliau kaip nuo podiumo-scenos ar žurnalo viršelio iš tiesų įžiūrėti kultūros vertybes? Apie tai paklauskime Indrę herself.
Tai ką/kur tu ten vis dėlto dirbi? Minėjai, kad viskas tau „sklandžiai“…
Išsiskyriau su monotonišku „ne svajonių“ darbu. Dabar dorojuosi su prasidedančia sesija VDA Unesco Kultūros vadybos magistrantūroje arba skaitau, rašau, žiūriu filmus, susitinku su draugais ir visais kitais būdais stengiuos įtikint save, kad gyvenimas yra gražus.
O jis gražus?
Ne visada… pažįstu tik kelis visad viskuo patenkintus žmones, priklausančius laimingųjų klanui. Gal žinai, kada pagaliau atšils?
Man dar labai smalsu buvo visąlaik, kokios vadybos išmoko ta Unesco. Kaip tu galvoji, ar ne vadybos grandis mūsų kultūroje (ir popkultūroje) silpniausia?
Pasižiūrėjus į kai kuriuos atlikėjus atrodo, kad vadybos grandis kaip tik stipriausia…
Unesco labiau orientuoti į vizualių menų vadybą ir valstybinį kultūros administravimą.
Minėjai, kad planuoji „pagaliau“ rimtai įsirašinėti. Ar galvoji (ką) apie singlus, o gal ir ištisus albumus?
Viena yra galvoti, antra – planuoti, žadėti, o kita – imti ir padaryti. Kol kas planuoju ir žadu sau. Tiksliai ką bijau ir leptelėt, nes vis kas koją pakiša ir atsilieku nuo savo plano įgyvendinimo.
O naują knygą? O kodėl ne viską kartu? Ar įdainuoji kada savo eiles?
Rašau tekstus. Rašau retai, jie kaupiasi ir dėliojasi kaip mozaika. Juokinga, dabar visi rašo arba tiesiog leidžia „knygą“. Specialiai juk nedirbi prie knygos, ypač poezijoje.
Eiles dainuoti smagu, tiesa, paskutinį kartą tai dariau per knygos pristatymą. O tekstai dainoms šiek tiek skiriasi, nors tai gali būti tiesiog melodijos keliu pakreipti kad ir jau esami eilėraščiai.
Kur galima paklausyti/pamatyti tavo darbų? (gal netgi yra kas nors filmuoto:))
Paklausyti bus galima, kai liksiu patenkinta galutiniu rezultatu, o paskaityti toje pačioje debiutinėje knygoje arba internete. Filmuotos medžiagos platinimu neužsiimu, pasilieku asmeniniam naudojimui.
Kodėl Jurga Šeduikytė yra blogai? O gal gerai?
Nori, kad kaip rašanti jos tekstus įvertinčiau ar kaip? Man ten per daug debesų, žvaigždžių ir Mamontovo. Bendrai paėmus – gražios dainos ir gausus PR‘as. Antras albumas man kažkuo net Aistę Smilgevičiūtę primena. Va, tikrai norėtųsi Aistę dažniau girdėti. Jos balsas „veža“.
Tiksliai, gal tu ir teisi dėl žvaigždžių – ir dar – angelų. Nieko aš kaip „rašančio“ nevertinu, galėtume juk vertinti visumą, o ne pjaustyti kiekvienąkart vis skirtingam kontekstui. Ar ir pati suvoki save kaskart skirtingai? Vieną rytą kaip poetę, kitą pabudus jau kaip dainininkę, o trečią – kaip MOTERĮ?
Kiekvieną rytą pabundu kaip moteris (bent tai paskutinį kartą pastebėjau ryte), meilužė, dukra, anūkė, draugė, studentė, poetė, dainininkė… sąrašas ilgas, bet savęs stengiuosi neskaldyti, nors visi turime daug vaidmenų ir veidų. Pameni Hoffmano dramaturgijos teoriją?
Kas dar Lietuvoje gero? Gal Alina Orlova? Juokauju truputį..
Na va… o kur klausimai apie literatūrą ir poetų pletkus?:) Nesu žinovė, parašiau tik 5 CD recenzijas. Imho, Alina – nuoširdus folkas + Zemfira. Balsas specifinis, atpažįstamas, verčia įsiklausyti, bet po 3 dainų atrodo kad klausaisi vis tos pačios. Bet ji labai labai gražiai piešia.
Tai tikrai daugiau nieko gero? :)
Gero yra labai daug. Tiesiog ne visi turi pakankamai įžūlumo, užsispyrimo ir galimybių. Lietuvoj, jei tavęs nerodo per televizorių, tai jau problema. Dalis mūsiškių yra net per geri mūsų rinkai – tiesiog nėra užtektinai publikos, kuri eitų į koncertus, pirktų CD ir dėl kurios apsimokėtų „pastatyti ant kojų“, palaikyti įdomesnes grupes ar projektus.
Ką norėtum atrėžti į mūsų apžvalgą tavo knygai? Kad ir kokia paika ji būtų (turiu omeny, apžvalga), juk galima tai išreikšti žodžiais.. kaip kad kritikams už akių užlenda Parulskis.. tik dar griežčiau? Autorės atkirtis :)
Ką čia dabar nukirsti:) Kiek žinovų/kritikų, tiek ir nuomonių. Ir gerai, kitaip būtų neįdomu tas apžvalgas skaityti, o dabar atradau tą recenzijų skaitymo džiaugsmą, kartais netgi prajuokina.
Tavo apžvalga, manau, pernelyg sukoncentruota ties pirminio pošlumo ir erotizmo sluoksniu, o tą užuolaidą buvo galima atskleisti, kad pamatytum tikrąjį vaizdą pro langus.
Dažnai tai tiesiog mano pasirinktas raktas, nuoroda į visai kitas prasmes. Aišku, suvokiu,
kad didelė prabanga tikėtis, kad dauguma skaitytojų varginsis gilintis.
Dar betrūko, kad pridurtum, kaip vidinis grožis svarbiau už išorinį, ir kokia šlykšti yra popkultūra, palyginus su „tikrąja“ ar „aukštąja“.
Esu šalininkė teorijos, kad išorinis papildo ar atspindi vidinį. Labai retai pasitaiko neatitikimų, šiaip veide gali įskaityti nemažai… O popkultūra man atrodo Stebuklų šalis, didelė erdvė žaisti. Be to, dabar jos gerokai persipina, ypač kai kokia opera taip išreklamuojama, kad visi tarsi privalo nueiti, nepriklausomai nuo pomėgių, nes tai yra „lygis“. O jei dar tokius nemirtingus atlikėjus kaip David Bowie, Tom Waits, Bjork ir visa gvardiją kitų priskirtume popkultūrai, lenkiu galvą prieš ją.
Kam rašai? Klausimas triprasmis.. (arba beprasmis:))
Pirmiausia, kaip ir visi, sau ir savo branginamų bičiulių ratui.
Eilėraščiai man kaip nuotraukos – juose užfiksuotos nuotaikos, „užkonservuoti” jausmai, sapnai ar vaikystės baimės. Nerašau vien apie savo patirtis – man patinka stebėti aplinkinius, skaityti, žiūrėti, klausyti. Į “Žuvim ir lelijom” sudėti eilėraščiai – atspindys to, kas suplaukė į mane per pastaruosius metus. Na, galbūt šios knygos išleidimas ir galėtų simbolizuoti tam tikrų taškų sudėliojimus, brendimą, nes ši knyga yra tarsi himnas moteriškumui. Kaip aš tai suprantu, ką man reiškia bandymai virsti subrendusia, atsakinga moterim.
Koks eilių vaidmuo pasaulyje 2007 metais ir kaip jos, tokios, kokios yra dabar, save pateisina?
Dalis iš tų begalės pasaulyje sukuriamų eilių yra gerų, dalis niekam tikusių. Poezija, aišku, yra ypač reliatyvus žanras… Man asmeniškai gerieji padeda prisijaukinti pasaulį ir nuspalvina jį, kartais tokį nuobodų, jie yra kaip skaniausi papuošimai ant mūsų kasdieninių rūpesčių pyragų:), o blogų, kad suprastumėm, kurie iš begalės mums yra geriausi.
Komentarai