„Tamsiaimėlynabeveikjuoda“ – taip idiotiškai iš tiesų turėtų būti verčiamas filmas, nes pasak režisieriaus, jam tai – „viena spalva ir vienas žodis“. Pasak manęs – keturi, bet tiek to. Nuo ironijos – dabar dažnai smerkiamos ir išaiškintos, kaip intelekto trūkumų dangstymas, bei didelis ir baisus egoizmas – prie esmės.
Daniel Sánchez Arévalo debiutas ilgame metraže „Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ susišlavė net 14 apdovanojimų, tarp jų – „Goją“ už geriausią naują režisierių. Filmas iš tiesų stilingas, gražus, talpininantis puikią aktorių vaidybą (ypač Martos Etura, kuri įkūnija kalinę, norinčią užsitaisyti vaiką, kad galėtų gyventi patogesnėje kameroje).
Šis ispanų režisieriaus filmas prasideda maždaug tokių desertų kaip „Amerikietiškas pyragas“ ir „Europudingas“ ritmu ir nuotaika. Bet užsibaigia netikėtai ciniškai ir amoraliai. Dėl moralumo tarsi ir nėra ko priekaštauti – žinoma, menas turi teisę (ir ja naudojasi) provokuoti viską, ką tik jis nori. Vis dėlto herojai filmui besibaigiant pasielgia tiesiog kvailai, žemina ir apgaudinėja patys save. Tuo labiau, kad visa tai rodoma labai realistišku stiliumi, ir nors programėlė tikina, jog tai komedija, personažai nėra šaržuoti, jie visiškai realūs.
Pedro Almódovaro (kurio neįmanoma nepaminėti rašant apie šį kūrinį) filmuose herojai elgiasi dar „nemoraliau“, keisčiau ir „nenormaliau“. Skirtumas tas, kad ten herojai nėra tokie buitiški, be to, jie visada tiesiog sproginėja nuo jausmų. O filme „Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ jausmai tėra kažkoks šalutinis sekso poveikis, jie reikalingi tik labai jau schematiškam ir tiesmukam klausimui apie moralę suformuluoti.
Net ne klausimui – nes ir atsakymas čia tiesiog švyti – išeitis yra būti blogam. Būtent būti blogam – nes perdėtam idealizmui, altruizmui supriešinamas ne hedonizmas (o tai tam tikra prasme yra Rojaus žemėje kūrimas), bet kitas kraštutinumas – visiškas abejingumas. Ne nirvana, bet atsidavimas instiktams ir patogiausioms išeitims, pavadinant tai susitaikymu su likimu.
Režisierius viename interviu komentuoja netgi tarytum priešingai – pavadinimas, pasak jo, yra „Metafora tam vaikinui, kuris galvoja, kad jo gyvenimas labai tamsus ir, besirutuliuojant istorijai, jis pamato jį iš kitos, šviesesnės pusės. Tai ne tokia tamsi spalva, kaip mes manome. Tokia optimistiška personažo gyvenimo vizija.“. Nenoriu išduoti siužeto (tai – perspėjimas), bet jeigu optimizmas yra pradėti vogti, nepadėti sužeistam broliui ar susitarti su savo tėvu dėl dienų, kada eiti pas mylimą masažuotoją /masturbuotoją, tai nieko puikaus čia nematau.
Iš esmės būtų puikus siužetas Almodóvarui (gal labiau ankstyvajam Almódovarui), bet kai tokia istorija pasakojama rimtai, panašėja į tai, kas būtų, jeigu dogmos stiliumi nufilmuotum Tomo ir Džerio pasižudymus.
[rz]
Komentarai