Upėtakių žvejybą Amerikoje aš sutikau Lietuvoje, ištraukiau ją lyg ungurį riebų iš leidėjo rankų. Po „Arbūzų cukraus“, nesekęs Amerikos subkultūrų istorijos chronologiškai, nežinojau ko tikėtis: simbolistinė alegorinė pasakėčia stovėjo man gerklėje lyg ašaka, lyg adata šieno kupetoje, rakštis sėdmenyje, kai susitranzuoji tokią šieno kupetą, pavešiančią tave į amžinųjų hipių medžioklės plotų upokšnį.
„Upėtakių žvejyboje“ tiek gamtos, kad galėtum iš jos susikurti didžiausią globalinio atšilimo laužą, kokį tik matė šita planeta, sukurta, kaip žino ir Vonnegutas, asfaltui, daugiabučiams, sportiniams visureigiams ir tavo mėgiamiausiam rankiniam šuneliui, kuris neturi pavardės, bet turi savo chalatą, kelis kvadratinius metrus galiniame kieme ir į valias žolės viešuosiuose parkuose, kurie, kaip žinia, ir yra sukurti mūsų keturkojams draugams.
Taigi dar daugiau „Upėtakių žvejyboje“ – laukinių ir crazy palyginimų, kurie, galvojosi man, iš dalies generuojami ir tam tikro automatinio rašymo, kurį pabandžiau šiose pirmosiose pastraipose, bet gavau tik Dozę pigios Mike Judge „socialinės kritikos“, sumišusios su Vonneguto greenpeace-iškąja ašimi.
Brautiganas į tokią Ameriką ir tokią kritiką nenusivaro, jis, nors ir šiek tiek vonnegutiškai, braukosi po meškerių ir stovyklavimo leidimų, apleistų namų ir atokiausių sodybų giriose, vaikystės knygynų ir juose ar ne juose pririnktų nuorodų bei citatų, tikrųjų ar kasdienių, bet ir pamišusių ar ezoterizuojančių žmonių, avis ganančių kelių Amerikoje. Jo knyga pastatyta šiek tiek kaip videoklipas, šiek tiek kaip performansas, ir pagaliau yra tikrai eksperimentinis kūrinys, pelnyta legenda ir klasika, kuri, be to, dar ir labai šmaikšti, nors čia sutiksi ne vien po paminklais gulinėjantį bytniką ar ankstesnio amžiaus laikraščiais gyvenančią senutę, bet ir tikrus socialinius paribius bei užribius, pvz., šeimą, skinančią pupas už du su puse cento.
„Upėtakių žvejyba Amerikoje“ yra toks elegantiškas ir traškiai gardus avangardas, kad nepaisant jog nežinai, kiek vaidybinis yra tas atlaidus pašaipumas, galėtum jį iš tikro dovanoti savo močiutei Padėkos dienos proga. Tokį kalakuto skonio popierinių vaflių tortą prarijusiai senolei po to ištisas 3 dienas pavyktų atsirūgti tik amžiną atilsį Kalantomis, pavėlavusiais Barais Barysais ir Kukučio baladėmis.. na štai vėl pabandžiau būti Brautiganas, ir vėl nieko neišeina. Geriau žiūrėkime originalą:
Knygyno galukampy buvo įrengta virtuvėlė, joje šeimininkas variniame prikaistuvy virdavo tirštą turkišką kavą. Ten gurkšnodavau kavą, skaitydavau senas knygas ir laukiau metų pabaigos. Viršum virtuvėlės buvo nedidelis, kiniška širma atitvertas kambarėlis. Iš jo visas knygynas atsivėrė kaip ant delno. Kambary stovėjo sofa, stiklinė spinta su kiniškais niekučiais, stalas ir trys kėdės. O prie kambario lyg grandinėlė prie laikrodžio buvo prikabintas mažulytis tualetas.
Sykį po pietų sėdėjau knygyne ant taburetės ir skaičiau knygą, forma primenančią taurę. (…)
Priėjo knygyno šeimininkas, uždėjo man ant peties ranką ir paklausė:
– Ar norėtum pasidulkinti?
Jo balsas buvo labai švelnus.
– Ne, – atsakiau.
– Klysti, – tarė jis ir, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo iš knygyno. Gatvėje sustabdė du visiškai nepažįstamus žmones, vyrą ir moterį. Kelias minutes su jais kalbėjosi. Negirdėjau, ką sakė. Paskui mostelėjo knygyno link ir parodė į mane. Moteris linktelėjo, vyras – taip pat.
Jie įėjo į knygyną.
Aš sutrikau. Negalėjau pabėgti iš knygyno, nes jie įžengė vidun pro vieninteles duris. Nutariau užlėkti laiptais aukštyn ir užsidaryti tualete. Pašokau, nuskuodžiau prie laiptų ir pakilau į tualetą – o jie man iš paskos.
Girdėjau juos lipant laiptais. Ilgai tūnojau tualete, bet jie neką trumpiau laukė manęs gretimam kambary. Nieko nekalbėjo. Kai išėjau iš tualeto, moteris tysojo ant sofos nuoga, o šalia jos ant kėdės sėdėjo vyriškis, pasidėjęs ant kelių skrybėlę.
– Nekreipk į jį dėmesio, – tarė mergina. – Jam tokie dalykai nerūpi. Jis turtingas. Turi tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Mergina buvo dailutėlė, jos kūnas panėšėjo į tyrą kalnų upę iš odos ir raumenų, almančią per kaulų ir neregimų nervų akmenis.
– Ateik, – pakvietė ji. – Įeik į mane, nes mes Vandeniai ir aš tave myliu.
Pažvelgiau į sėdintį ant kėdės vyriškį. Jis nesišypsojo ir neatrodė susikrimtęs.
Aš nusiaviau batus ir nusirengiau. Vyriškis netarė nė žodžio.
Merginos kūnas vos pastebimai liūliavo iš kranto į krantą.
Nieko nebeįstengiau padaryti: mano paties kūnas virto paukščiais, sutūpusiais ant telefono laidų, nutiestų viršum pasaulio ir švelniai sūpuojamų debesų.
Aš išdulkinau merginą.
Buvo taip – tarsi nesibaigianti penkiasdešimt devintoji sekundė pagaliau būtų pavirtusi minute ir dėl to mažumėlę susidrovėjusi.
– Gerai, – tarė mergina ir pabučiavo mane į veidą.
Vyriškis sėdėjo nepraverdamas burnos, nejudėdamas, nesuvirpindamas kambario jokia emocija. Matyt, jis iš tiesų buvo turtingas ir turėjo tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Paskui mergina apsirengė ir išėjo su vyriškiu. Jiedviem lipant laiptais žemyn, jis pagaliau prabilo.
– Gal pavakarieniaukim pas Ernį?
– Nežinau, – atsakė mergina. – Kiek per anksti galvoti apie vakarienę.
Tada išgirdau užveriamas duris – jie išėjo lauk. Aš apsirengiau ir nulipau žemyn. Mano kūnas buvo lengvas ir atsipalaidavęs lyg fone skambančios muzikos eksperimentas.
Knygyno šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo už prekystalio.
– Aš tau pasakysiu, kas ten, viršuje, nutiko, – tarė jis maloniu, anaiptol ne trikojo varno ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės balsu.
– Kas? – paklausiau.
– Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare.
Buvai jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti Niujorko žydė. Kai Ispanijos civilinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes.
Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą.
Ji paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tai tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos man dabar gėda pakartot.
Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą.
Sykį, kol tu buvai fronte, ji perskaitė „Melancholijos anatomiją“* ir tris šimtus keturiasdešimt devynis kartus nupiešė citriną. Judviejų meilė buvo veikiau dvasinė.
Nei tu, nei ji lovoje nėsyk nepasijutot milijonieriais.
Kritus Barselonai, judu pabėgot į Angliją, paskui laivu parplaukėt į Niujorką.
Judviejų meilė liko Ispanijoje.
Tai tebuvo karo meto romanas.
Judu mylėjote tik save, mylinčius vienas kitą kariaujančioj Ispanijoj.
Vidur Atlanto jūs ėmėt žiūrėti vienas į kitą kitaip ir sulig kiekviena diena vis labiau panėšėjot į pametusius vienas kitą žmones.
Atlanto bangos priminė negyvas žuvėdras, tempiančias savo rastų artileriją nuo horizonto iki horizonto.
Laivas įsirėžė į Ameriką, judu išsiskyrėt nepravėrę lūpų ir daugiau nebesusitikot. Paskutinįkart girdėjau, kad tebegyveni Filadelfijoje.
Taip pat pastebėkite, kaip malonu nusipirkus čiupinėti kūrybingo viršelio plutą.
Komentarai