Šis kūrinys – tai kelionė į praeitį, kuomet ji dar nebuvo praeitis. Kai romanai buvo spausdinami žurnaluose, iš numerio į numerį, nes kiekvieną vis tiek rūpestingai gaudavai pašto dėžutėje. Gal jie ir dabar tebespausdinami, nežinau. Bent jau Cosmopolitane ar tame kitame iš F raidės jų nemačiau. Todėl jų ir neperku, ir nė artyn neinu. Užuodžiu iš tolo.
„Į praeitį“ – paradoksalu, įvertinant tai, ką nuo viršelio šnibžda, ar greičiau gergždžia, pats pavadinimas; ypač jei jaunas žmogus – tai bebaigiąs, arba išvis teįpusėjęs mokyklą – būtų dar efektingiau vadinti „Naujagimio memuarai“. Taigi mes sotinami paradoksu, kad pirmas jaunuolio kūrinys – tai jo paminklinė lenta, nuklota medaliais ir randais.
Nežinau, kiek Gavelis šia formuluote galėjo referuot į Joyce‘ą, konkrečiai „Menininko jaunų dienų portretą“, bet man čia, labai atsiprašau, labiau jau dvelkia, vos-ne-beveik, A.Juozaičio proziniais paketais. Nors stilius beveik galėtų siekt Kondrotą, – pagaliau.. juos abu sieja pasitikėjimas savo žodžiu, nebijojimas, kur nuves sakinys, ir kokios banalybės jame beišsitrėkš: visada pakaks (savęs) pažinimo ir distancijos, kad tai pasiteisintų.
Tačiau amžiną atilsį, jau memuaruosna nuėjusio Ričardo – Su Visa Pagarba – ankstyvojo (jaunojo) veikalo turinys perdėm kupinas kažkokio naivumo ir lietuviškumo, ar tiesiog specifiškai lietuviškos naivasties: kai literatūros ligi tavęs, regis, nelabai ir būta, o jei ir būta, tai kas ten tokio.. Dantė, Šekspyras, Maironis, na dar Marcinkevičius.. adomiškai imamasi problematikos, kurią tikriausiai su tokiu įkarščiu sprendė dar ikiplatonikai: ir štai bendrabučio virtuvėje vyrai su samčiais bei raginiais akiniais putojasi, kas geriau – gėris ar blogis.. (kas toliau? Grožis ir bjauris?) Vėliau pagrindinis veikėjas – žinoma, kur kas naivesnis už autorių, kuris sakosi norėjęs ištirti teigiamo herojaus galimybę, kurios nėra – gerais norais pagrindžia pragarą, t.y. nueina klystkeliais ir savęs-pardavimais.
Įdomu, kad jauno bei smalsaus, dvasingumo aukštumų ieškančio ar ieškosiančio studento susitikimą su vedliu, visa-supratusiu autoritetu, intelektualiniu mokytoju ką tik buvau sutikęs kitame gana lėkštame (nors ir intelektualiniame), neseniai apžvelgtame kūrinyje „Turino komedija“.
Nieko negaliu padaryti. Prisiminti sovietines ir ankstyvąsias postsovietines realijas smagu, tačiau tai vis tiek, kaip sau norit, pusfabrikatis; kam jis reikalingas, kai yra, pvz., Kundera?
Komentarai