Torgrim Eggen “Hermanas”

“Kaimynai atrodė pakankamai padorūs, ir, išskyrus Mirandos batų kolekciją, lyg ir nebuvo ko vogti. Bet jie labai triukšmavo. Triukšmas buvo toks pat nenuslūgstantis ir veriantis, kaip ir virtų kopūstų kvapas. (Dar nevisiškai perpratau, kaip tai nutinka, bet turbūt toks jau yra gamtos dėsnis – anksčiau ar vėliau socialistinė visuomenė pradeda dvokti virtais kopūstais, ar armijos pulkuose, ar Rytų Europoje.)“

Jėga! „Armijos pulkus“ ir „Rytų Europą“ dar galima suprasti. Bet Kuboje? Kodėl Kuboje? Iš kur ten tie TUŠINTI kopūstai?

Aš nežinau. Aš neskaičiau Torgrimo Eggeno „Dizainerio“ (kuris, pasak šykščių Almos Litteros anonsų, yra jo vienintelė knyga be šios, o toliau – tik straipsniai apie maistą ir informacines technologijas), ir turbūt neskaitysiu. Bet šis Hermanas man kelia mixed feelings. Pasirodo, tai ne bičas Hermanas, nors paskui sutiksim ir bičą, ir barą panašiu pavadinimu..

Hermanas – tai (ispaniškai) seserys. Mixed feelings, nes seserys užpuola pagrindinį veikėją – apyjaunį kvailelį – it nimfomanės, nors jos jokios nimfomanės, o čia tikra meilė; kvailelis pasirodo besąs ne kvailelis, o komunistuojantis poetukas, ir nors mes išgirstame apie jo jazz‘n‘poetry, patys negauname nei d=iazo, nei poezijos, o tik gana nuotykinį naratyvą, paprieskonintą gana apgraibomis, bet iš pažiūros taikliomis fidelinės Kubos realijomis.
Norvegų „dizaineris“, maisto ir IT apžvalgininkas, THE CUT bosistas, žino viską apie Kubą? Na, plojimai..

Bet mixed feelings tęsiasi toliau. Nors Kuboje badas, sąstingis, deficitas ir persekiojimai, skaitai ir negali pabėgti nuo herojų, dabitiškais outfitais varančių miestintis bet kuriuo paros metu (26-27 m. bičas iš pradžių net nieko nedirba, tik, jei nori, rašo EILES, nors, va, Brodskis, kitoj tarybinėj saujoj, už tokią koncepciją turėjo prastumti 5 metus katorgoje); ištisi pasakojimo paragrafai kaip įmanydami suvarinėja ir ironizuoja Fidelį, o paskui paaiškėja, kad pasakotojas – prisiekęs Fidelio fanas (paskui jis atsivers per kelias minutes). O dar tas knygos galo žodis nuo leidyklos: „Jie mano, kad galės gyventi laisvai ir nerūpestingai, kad Fidelio Kastro Kuboje bus ir žodžio, ir minties laisvė. Jie klysta. Labai klysta…“

Tikrai, belieka pridurti: …

Tačiau bent jau aš apie Kubą nežinojau nė tiek. Užtat nemažai žinojau apie socialistinę tikrovę, ir ypač smagu atrasti, kaip ir kiek pas juos buvo taip pat (tik nejauku įsivaizduoti, kas darosi dabar). Butų dalyba (į keturis ar aštuonis), tušti parduotuvių kubiniai metrai (ir pardavėjos rūstybė, kai vienintelis dienos klientas atitraukia ją nuo spoksojimo į sieną darbo), visadienės eilės prie tų tuščių metrų – nuostabu, įkvepia. Ir visa ši chruščiovkė bei brežnevkė – kokoso palmių bei cukranendrių apsupty! Be to, nepamirškim: daug čiulpimo, šokių, netikėtų posūkių nuotykių, ir net Che Guevara, nupieštas kaip homoerotiškas omaras.