Édith Piaf

Nuo rūgpjūčio 10 dienos kino teatruose pasirodys naujas Olivier Dahan‘o filmas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“. Filmą pamatyti verta, nors jis turi tikrai nemažai silpnų vietų, kurias tuoj ir išvardinsiu.

Visų pirma noriu atkreipti dėmėsį į dalyką, dėl kurio visai nekalti filmo autoriai – tai lietuvišką vertimą. Nelabai suprantu, kodėl kai kurios dainos buvo perdėm supoetintos, taip beveik prarandant bet kokią prasmę. Kam naudinga „dėjau ant praeities“ poetinti į kažką panašaus kaip „praeitis man nesvarbi“? Taip subanalinti Édith Piaf dainų žodžius yra, sakyčiau, nesąžininga. Be to, kai kurių dainų tekstų apskritai nepasivarginama išversti, matyt, motyvuojant tuo, kad tai tik fone skambančios dainos, kurios filmui prasmės neturi. Bet gi jos turi prasmę, pavyzdžiui, fone girdime Édith dainą, kurios tekstas maždaug toks: „Tas pats per tą patį… Kodėl man niekada nieko neatsitinka?!“, o tuo metu ekrane Édith, dar maža mergytė atsitrenkia į stulpą. Nesuprantant dainos teksto, toks „atsitrenkimas“ – labai nevykęs ir lėkštas pokštas…

Kalbant apie filmą, šiek tiek keista dėl kai kurių pasirinktų Édith Piaf gyvenimo faktų ir jų pateikimo būdų. Nelabai aišku, kodėl neparodomi nei Charles Aznavour, nei Yves Montandas, kuriems Édith Piaf padėjo išgarsėti (ypač Yves Montandui). Dar blogiau – kodėl neparodomas jos paskutinis vyras Théo Sarapo, kuriam teko palaidoti Édith? Atsakymas aiškus – todėl, kad autoriai sugalvojo idealizuoti Édith ir Marcelio Cerdano, garsaus bokso čempiono, meilės istoriją, pasibaigusią tragiškai – Marceis žuvo aviakatastrofoje. Be to, parodyti Théo Sarapo, dvidešimt metų jaunesnį vyrą prie tokios nukriošusios senės, kokia iš tikrųjų ekrane ir vaizduojama Édith, būtų nepadoru ir tiesiog juokinga.

Žinoma, neįmanoma tiksliai atvaizduoti viso Édith Piaf gyvenimo filme, tuo labiau, kad Édith biografija itin apipinta mitų, kuriais patikėjo net ji pati, patvirtinusi juos knygoje „Mano gyvenimas“, išleistoje metai prieš mirtį. Vis dėlto filmo režisierius Olivieris Dahanas kiek persistengia, norėdamas sukurti kažką tikrai jaudinančio, įspūdingo, nevengia akivaizdžios manipuliacijos žiūrovu. Kiekvienas kadras filme yra dramatizuojamas, nėra nei vienos pertraukėlės, tik viena Édith trauma po kitos, vienas šokiruojantis Édith poelgis po kito. Nėra laiko jokiam atokvėpiui, ir todėl žiūrint filmą atsiranda kažkokia frustracija. Tiesiog norėjau šiek tiek ramiai pabūti su Édith, pagalvoti ką nors tokio banalaus, kaip „…keista, kad būtent jai skirtas toks gyvenimas…“ ar pan. ir paverkti, o dabar visą laiką turėjau save guosti: tuoj, paverksi, kai Cerdanas nukris; tuoj, paverksi, kai ji dainuos, kad nieko nesigaili; tuoj, paverksi, kai ji mirs. Galbūt taip atsitinka ir todėl, kad istorija nepasakojama nuosekliai, šokinėjama nuo vieno laikotarpio prie kito, nuo vaikystės iki merdėjimo ir t.t. Taip Olivier Dahanas sukuria įtampą, veda kelias siužetines linijas, žaidžia kontrastais, kita vertus, žiūrovai praranda galimybę jaustis visą tragišką gyvenimą nugyvenę kartu su Édith. Tuo labiau, visi Édith gyvenimo etapai rodomi tokiu pat nežmonišku intensyvumu ir tokiu būdu nejaučiama tikra, vidinė Édith metamorfozė, neleidžiama jos pajusti, išgyventi, o veikiau jau durstoma į akis: „Matai, kokia ji sena!“, „Matai, kokia ji įnoringa – ir dar narkomanė!“, „Matai, kaip ji mylėjo!“… Todėl filmas lieka akivaizdžia iliuzija.

Bet vėlgi – tokia iliuzija lengva patikėti – dėl nuostabios aktorių vaidybos. Pascal Greggory, Sylvie Testud, Gérard Depardieu puikiai kuria antraplanius vaidmenis; o pagrindinis vaidmuo filme tik vienas –Édith Piaf, kurią įkūnija Marion Cotillard. Kažkodėl labai norisi pasiūlyti filmą pažiūrėti ir pasimokyti, kaip vaidinti, Lietuvos aktoriams, kurių dauguma apskritai niekada nekuria personažų, bijodami būti apkaltinti „nudavinėjimu“, „štampais“ ir t.t., o kai kurie netgi visai nesigėdydami jums pasakys, kad jie apskritai nevaidina, o tik „būna“ duotose aplinkybėse. Tebūnie, bet juk personažas ir yra svarbiausia „duota aplinkybė“, kurioje nuostabiai įsikuria Marion Cotillard, identiškai atkartodama Piaf judesius, manieras, mimikas. Ir nors tiesa, kad Marion kartais pavojingai priartėja prie Piaf karikatūros (tai – labiau režisieriaus, o ne jos kaltė), būtent dėl šios aktorės darbo filmą pažiūrėti tikrai verta.

[rz]