Prieš kelis metus norėjau nusipirkti šitą knygą anglų kalba Londone, gal ir gerai, kad to nepadariau… Mane kažkodėl varstė įsitikinimas, kad čia kokios vienos iš tų medaakiųnaujųjų ukrainiečių švieži memuarai iš Anglijos sostinės užkariavimo. Deja yra kitaip – jautiesi, tarsi knygą parašė tavo motina – tai nostalgiškas, tegu kartais ir kartus prisiminimas apie XX-ąjį amžių, apie vis sunkiau suvokiamus „kai tavo senelis buvo jaunas“ laikus.
Jaunoji karta šiame romane švysteli berods tik vieną kartą, kai pataria savo motinoms nustoti pešti dėl kelių tūkstančių svarų palikimo. Tačiau moteriškės – Vera ir Nadežda – jau seniai susivienijusios, ir kartu bando atmušti savo aštuoniasdešimtmetį tėvą iš atvykelės-barakudos Valentinos nelaisvės.
Peterburgio mieste vyksta linksmas natūralistiškas balaganas, anglų advokatams nuolatos tenka rausti dėl savo klientų, o seniokas dar randa laiko parašyti savo gyvenimo knygą – apie traktorių įtaką žmonijos raidai. Ir, be abejo – Rytų ir Vakarų, bado-karo ir sočios taikos susidūrimus.
Knyga gal kiek ir nukenčia, nes nežinai, kurie posakiai versti iš anglų, kurie iš ukrainiečių kalbos (gink Dieve, jokių priekaištų knygos vertėjai Simonai Kaziukonytei), tačiau važiuojame toliau… Juk ne už kalnų ir tas metas, kai mes rašysime knygas apie prieštvaninius laikus, kai „dar buvo komunistai, ir atėjo Sąjūdis“.
O gal ir į tavo tėvo duris pasibels kokia tai stambiakrūtė Valia, už rankos vedina „genijumi“ sūnumi, kuris klauso tik „Boyzone“, bet norėtų į mokyklą pavažiuot „Rolls Royce“?
Komentarai