Romano “Faserland” herojus keliauja per Vokietiją – šalį, kurią pats niekina. Kelionės pirmąja traukinio klase kupinos prisiminimų, alkoholio, moterų ir kokaino. Užsigeriant vynu kalbama apie vartotojišką kultūrą, vidurinės pokario klasės žlugimą ir tautinio bei asmeninio identiteto krizę.
Daugelis kritikų romaną palaikė “literatūrine provokacija”, nepaisant to – jis giliai įsirėžė Vokietijos XX a. literatūros istorijoje. Netrukus “Faserland” bus išleistas ir Lietuvoje, po Kitos Knygos sparnu.
Ketvirtas „Ilbesheimer Herrlich“ butelis jau tuščias, užsisakau penktą ir, atėjus padavėjai su buteliu, susimoku, nusibraukiu nuo švarko kiek išbrinkusias, violetinį atspalvį įgavusias druskos kruopeles, pasiimu vyną ir žygiuoju į tualetą. Sunkiai sekasi dėlioti kojas. Apžiūriu abi tualeto kabinas. Vienos vidus rausvas, kita nudažyta žydrai, pasirenku žydrą, nors rausvoji akivaizdžiai švaresnė.
Įeinu vidun ir uždarau duris, užvožiu žydrą plastikinį klozeto dangtį ir atsisėdu ant jo. Reikia nemenkai pasistengti, nes klaikiai svirduliuoju. Pro tualeto langą nieko nesimato, stiklas matinis ar panašiai. Koks skirtumas, dabar vis tiek tamsu. Trukteliu didelį gurkšnį vyno ir prisidegu cigaretę, bandau stebeilyti į vieną tašką, bet akys tarsi savaime krypsta į šalį, po truputį darosi bloga, aš rimtai susimąstau, kad gal šleikštulys kyla nuo tos žydros spalvos, supančios iš visų pusių, bet, ko gero, spalva čia niekuo dėta.
Atsistoju, vėl atidarau klozeto dangtį ir įsispoksau į poliruotą plieninį unitazą, įmetu cigaretę, nes ir jos dūmas man jau nebeskanus, paspaudžiu elektrinį vandens nuleidimo mygtuką, spragtelėjimas, paskui tris sekundes nieko nevyksta ir tada kaip lėktuve pasigirsta garsus siurbiamo oro švilpesys, atsidaro mažytis dangtelis, cigaretė įtraukiama, unitazu sušniokščia tamsus skystis ir dangtelis užsidaro.
Mąstau, kad žmonių ekskrementai nebekrenta kaip anksčiau ant bėgių ir neišsitaško smulkiais lašeliais, o suteka į rezervuarą po tualetu, kaip lėktuve. Tiesą sakant, gaila. Pats nesuprantu, kodėl gaila, nes iš tiesų dabartinis būdas yra daug geresnis.
Kažkur skaičiau, kad žmonės prie Kaselio nuolat skųsdavosi traukiniais, važiuojančiais aukštu geležinkelio tiltu, žinoma, reikia pridurti, kad tie žmonės gyveno tiesiai po tiltu, taigi kai tik traukinys dundėdavo virš jų namų, iš tualetų lydavo išmatomis. O jei jie stovėdavo prie durų arba iškylaudavo sode, išmatos krisdavo tiesiai ant galvų ar ant plastikinių sodo baldų.
Nejučia išsišiepiu, o tada dar prisimenu, kad yra ir kitas tiltas, kažkur Belgijoje arba Liuksemburge, po tuo tiltu taip pat gyvena žmonės, kurie nuolat skundžiasi, nes būtent tą tiltą itin mėgsta savižudžiai ir nuolat nuo jo šokinėja ir, kaip Kaselio tilto atveju, krinta ant namų arba drebiasi tiesiai į gražią iškylą. Kūnai visiškai išsitaško, tada juos reikia grandyti kastuvu. Taip kažkada skaičiau ir dabar pagalvoju, kas geriau – išmatos ar žmogienos tyrė ir kur labiau norėčiau gyventi, jei galėčiau rinktis – Kaselyje ar Liuksemburge.
Tikriausiai buvau užsnūdęs, nes traukinys netikėtai sudreba ir sustoja, o aš atsipeikėju besėdįs ant klozeto dangčio, pasirėmęs galvą ranka, atremta į prausyklę. Burnoje – šlykštus skonis, susirandu švarke cigaretę ir ją prisidegu. Tada atidarau tualeto duris. Iš tikrųjų. Ko gero, Hamburgas. Traukinys tuštėja, o aš spraudžiuosi pro žmones, nuo jų visų dvelkia tokiu keistu kelionių kvapu, tarsi prakaitu ir nepraustu kūnu, o gal metalu ir išsivadėjusiu cigarečių dūmu. Spraudžiuosi tarp žmonių į vagoną-restoraną, kur dar guli mano daiktai. Čiumpu savo lagaminą ir išlipu iš traukinio. Priešais mane peronu žingsniuoja kūšbarzdis. Jis apsivilkęs slyvų spalvos paltą, kurio spalva keistai mainosi. Sumauta Altonos geležinkelio stotis kelia depresiją, todėl greitai perlekiu ją ir skubu į taksi aikštelę.
Iš stoties paskambinu į Vesterlandą Nigeliui ir paklausiu, ar galėčiau pas jį pagyventi kelias dienas. Nigelis Piozeldorfe turi labai prašmatnų butą, tiesiai prie Džil Zander[18] ar panašiai. Pažįstu Nigelį jau gana seniai, bet vis dar nesuprantu, kuo jis iš tiesų užsiima. Jis dažnai skambina nekilnojamojo turto konsultantams Šveicarijoje ar Honkonge ir juos visada apšaukia bepročiais arba kaip nors panašiai. Bet nieko neklausinėju, nors iš tikrųjų man įdomu. Galvoju, kad kartais esu smalsus žmogus. Šiaip ar taip, Nigelis pasakė, kad viskas tvarkoj, tu visada laukiamas, tad dabar važiuoju pas Nigelį.
Tiesą sakant, Hamburgas kaip miestas visai neblogas. Erdvus ir pakankamai žalias, veikia keli geri restoranai, dar daugiau gerų barų, o Hamburgo mažulės visos labai fainos, tikrosios Hamburgo mažulės, blondinės, kaip priklauso, susirišusios plaukus į uodegas, tvirtais žandikauliais ir visos buriuotojos. Kai tik atvykstu į Hamburgą, pamatau daugybę tokių merginų, dauguma su barbūro striukėmis, kai kurios su aptemptais megztiniais arba marškinėliais, tačiau jos dažniausiai nebūna tikros hamburgietės. Be to, Hamburge gražus apšvietimas, kai vasarą važiuoji Elbės plentu. Tada iš vienos pusės švyti Elbė – prie Rotenburgsorto ar Harburgo, ar kaip ten jį, ten, kur stovi „Blohm & Voß“ laivų statykla, ir ten, kur jie anksčiau statė povandeninius laivus, kol anglai visko nesubombardavo į šipulius. Hamburge viskas, kitaip jau nepasakysi, yra barbūro žalumos.
Taksi pavažiuoja Milchštrase, tada pasukame ir atsiduriame pačiame Piozeldorfo centre. Sustojame prieš Nigelio butą, sumoku vairuotojui, kuris, laimei, visą kelią nepratarė nė žodžio, nes jį siutino, kad nors esame abu vienmečiai, aš dėviu „Kiton“ švarką, o jis turi eiti į protesto demonstracijas.
Kai gerai pagalvoju, būčiau visai maloniai su juo pasikalbėjęs ir pasakęs, kad taip pat dalyvauju demonstracijose, ne todėl, kad tikėčiau, kad tokiu būdu priversim vyriausybę bent nusipersti mūsų labui, o tiesiog mėgstu tą atmosferą. Nieko nėra geriau už akimirką, kai policija nusprendžia pulti, nes vėl kažkas švystelėjo kelis butelius, o tada ir policininkų, ir protestuotojų adrenalino lygis pakyla, policininkai puola, virš gatvės sucypia signalinė raketa, ją nusiveja keli buteliai, tada vienas demonstruotojas suklumpa – koks nors nelaimėlis, nesugebėjęs gerai užsirišti savo kvailų darbininkiškų „Doc Martens“ batų, ant jo sugriūva apie aštuoniasdešimt policininkų ir lupa, kiek jėgos leidžia. Šio įvykio nuotraukos patenka į laikraštį, tada vėl diskutuojama, policija ar demonstruotojai yra per agresyvūs, o gal ir abi pusės, ir ar nėra eskaluojama nesibaigianti prievarta. Tai vėlgi vienas iš tų neįtikimų žiniasklaidos sakinių. Jame gali perskaityti viską apie šį pasaulį, apie visuotinę degradaciją. Taksi vairuotojas to nebūtų supratęs, nes kitu atveju taip pat dėvėtų „Kiton“ švarką, tvarkingai kirptųsi ir šukuotųsi, ir nuplėštų nuo prietaisų skydo lipduką su vaivorykšte, kviečiantį kovoti už taiką, nerūkyti ir saugoti gamtą. Todėl sumoku taksistui už kelionę ir dar palieku nemažai arbatpinigių, kad ateityje žinotų, kas yra jo klasinis priešas.
Lentelė su Nigelio pavarde padaryta iš seno, patamsėjusio žalvario. Manau, kad jis tyčia paliko savo lentelę tokią išblukusią ir truputį nušiurusią. Panašiai, kaip sakiau apie barbūro striukes. Spaudžiu skambutį, Nigelis atbilda laiptais, atidaro duris, iki ausų šypsosi ir griebia mano lagaminą.
Žiūriu į Nigelį ir manęs neapleidžia jausmas, kad jis vėl, kaip visada, kažkoks apšiuręs, na, ne visai nutriušęs, tiesiai to jam niekada nepasakyčiau, nes jis mano draugas, bet kažkaip apsileidęs. Megztiniai visada skylėti, kandžių išėstomis skylėmis, marškiniai amžinai nelyginti, jei apskritai juos užsivelka, nes dažniausiai dėvi kokius nors marškinėlius su įmonių logotipais, tokių rimtų įmonių kaip, pavyzdžiui, „Esso“, „Ariel Ultra“ arba „Milka“. Nesuprantu, kam jam tokie marškinėliai, jis kažkada man aiškino, tada buvome gerokai įpiešę, jis mane nusitempė į šlykščią skylę Kyce, atrodo, vadinosi „Cool“, ir ten aiškino, kad dėvėti marškinėlius su žinomų įmonių pavadinimais yra didžiausia iš visų provokacijų. Tada paklausiau, o ką jis nori tokiu būdu provokuoti, jis atsakė: kairiuosius, nacius, sveikuolius, intelektualus, autobusų vairuotojus, tiesiog visus. Tada ne visiškai supratau, bet iki šiol prisimenu.
Kartu užlipam laiptais, pakeliui apžiūriu Nigelio sprandą, kuris visada švariai nuskustas, kaip ir mano. Mūsų ir šukuosenos šiek tiek panašios, priekyje – ilgesni plaukai, pakaušy – gana trumpi. Nigelis kažką pasakoja ir laisvąja ranka gestikuliuoja ore, prisiekiu, kad tikrai noriu klausytis, bet man tiesiog nesiseka, nes nosin trenkia grindų lako kvapas. Jį užuodęs, visada prisimenu savo pirmąją didžiąją meilę.
Buvo taip: mane pakvietė į Saros namus (dabar ją tiesiog vadinu Sara), iš tiesų pasikvietė jos tėvai, nes norėjo geriau su manimi susipažinti, kaip ir visi tėvai. Man buvo šešiolika ir aš žiauriai jaudinausi, žinoma, norėjau padaryti gerą įspūdį ir panašiai. Su Sara tuo metu jau buvome kartą pasibučiavę, bet daugiau nieko nedarėm, dar buvau nekaltas, manau, ir ji.
Reikia dar pasakyti, kad ji šoko baletą ir turėjo fantastiškus ilgus rudus plaukus, ir aš ją labai mylėjau. Tvarkingai apsirengęs – kaklaraištis, sportinis švarkelis su auksinėmis sagomis ir panašiai – lipu laiptais į viršų, rankos klaikiai prakaituoja, keliai virpa, o tada pakvimpa tuo grindų laku. Šis kvapas įsiėdė į mano smegenis.
Sėdžiu su jos šeima, valgome, Sara sėdi prieš mane ir šypsosi, o pats geriausias dalykas – patinku jos tėvams. Motina man deda vis daugiau žuvies ir bulvių su petražolėmis, tėvas vis šypsosi ir negailėdamas pila baltojo vyno, jau išgėriau tris taures, viskas kuo puikiausiai, išskyrus vieną dalyką – aš pamažu girtėju ir nuo vyno man darosi bloga. Vėliau vakarienė baigiasi, jau gana vėlu, o tėvas mane „jūsindamas“ sako: jaunuoli, kodėl gi jums šiąnakt pas mus nepasilikus, štai, mano žmona paruoš jums svečių kambarį, tada nereikės taip vėlai grįžti namo.
Žinoma, iš pradžių aš atsisakau, labai ačiū, tačiau jie neatstoja ir dar kartą pasiūlo pasilikti, ir galiausiai aš sutinku. Kaip sakiau, vis dar labai jaudinuosi, be to, esu klaikiai girtas. Atsigulu miegoti svečių kambaryje, prieš tai Sara man pakšteli į lūpas, dar šiandien prisimenu jos bučinio skonį – vynas ir medus.
Vidurnaktį prabundu ir užuodžiu kambaryje tvyrantį keistą kvapą, atsimerkiu ir pradedu grabaliotis aplink save tamsoje, o ten viskas šlapia! Pagalvoju: Viešpatie. Neišlaikiau susapnavęs erotinį sapną. O ne, ne, tik ne dabar ir ne čia. Uždegu šviestuvą ant stalo. Spragteli jungiklis, dairausi aplink ir matau, kad privėmiau į lovą, bet tai dar ne viskas, o ne, aš dar ir lovoje apsišikau! Tą akimirką akys aptemsta. Ilgai nesvartau, tada net nebegalėjau mąstyti. Apsirengiu ir sprunku iš buto, nudumiu laiptais žemyn, kur dar tvyrojo grindų vaško kvapas, ir gatvėje iš gėdos apsižliumbiu, bet nesustoju, ne, lekiu kiek įkabindamas, kol parbėgu namo. O Saros daugiau nebemačiau.
Komentarai