9 svarbūs filmai kino istorijoje, kurių tu galbūt nematei

Režisieriai, pelnę “klasikų” statusą, patenka į įvairias antologijas, jų filmus pamatyti nesunku ir Vilniuje: nuo video nuomos „Eliksyro“ ir Vilniaus mokytojų namuose įsikūrusios Mediatekos iki specialių jų kūrybos peržiūrų bei draugo kietame diske sukauptos filmų kolekcijos. Kita vertus, režisieriai, įvertinti kaip inovatyvūs, mūsų šalyje rodomi kur kas rečiau: taip Godardo filmų gauti nesunku, bet kas yra matęs Hansą Richterį?

Neretai eksperimentiniai tokių režisierių sprendimai, filmo išleidimo metu atrodantys drąsūs, ar net įžūlūs, po kurio laiko perimami visur – nuo Holivudo iki televizijos reklamų. Tad verta pakalbėti apie tuos, kurie savo laikmečiu, kaip kažkada skelbė nebeegzistuojančios krepšinio lygos šūkis, „pralaužė ledus“. Ypač verta dėl to, kad Lietuvoje daugiausia kalbama apie tikrai gerą ir svarbią “vadovėlinę“ klasiką, tačiau juk norime matyti „abu pasaulio puses“.

Visiškai tikiu, kad neatsirastų žmogaus, kuris 100% sutiktų su mano filmų pasirinkimu. Kai kas gali priekaištauti, kad yra inovatyvesnių filmų už paminėtus, galbūt kai kam keli iš jų pasirodys sunkiai žiūrimi. Tačiau drąsiai galiu teigti, jog kiekvienas iš žemiau išvardintų filmų (jei tik ištversite iki pabaigos titrų) bus įdomi patirtis, o besidominčius kino istorijos reiškiniu, praturtins ir lyginamuoju aspektu.

Filmai išvardinti chronologine tvarka. Vieni dešimtmečiai atspindėti labiau, nei kiti.
Visiškai nesvarbu, ar stengsitės šiuos filmus žiūrėti iš eilės, ar atsitiktiniu būdu, kiekvienas iš jų yra puikus kūrinys.

Sapnai, kuriuos gali nusipirkti (Dreams that money can buy, 1947)
rež. Hans Richter
kas filme: Jack Bittner, Libby Holman ir daug įdomios scenografijos

Jau pati šio netradicinio filmo pradžia įtraukia: vietoj režisieriaus ar aktorių pavardžių ekrane pasirodo titrai:

„Everybody dreams. Everybody travels. Sometimes into countries where strange beauty/wisdom/adventure/love expects him. This is a story of dreams mixed with reality“.

Prieš 60 metų Hanso Richterio sukurtas filmas mus vis dar stebina. Eksperimentinis, tačiau su siužetu, kurį įmanoma suprasti. Istorija apie vyruką, kuris sugalvojo gudrų verslą: pardavinėti fantastiškus sapnus. Tuos filmo sapnus kuriant prisidėjo 7 menininkai, kuriems nesvetimas siurrealizmas, tarp jų ir Marcelis Duchampas. Beje, 1947 metais šis filmas, nepaisant to, jog yra pakankamai “sunkiai žiūrimas”, buvo nominuotas “Auksinio liūto” apdovanojimui Venecijos kino festivalyje.

“Sapnai, kuriuos gali nusipirkti”

http://www.youtube.com/watch?v=kS8l6dr2Pqs

Karštas vidudienis (High noon, 1952)
rež. Fred Zinnemann
kas filme: Gary Kooper, Lloyd Bridges ir Grace Kelly, išpopuliarėjusi po šio filmo

Keistas faktas, jog šis filmas yra itin mėgiamas įvairių JAV prezidentų, neturėtų suklaidinti. Nors ir klasifikuojamas kaip klasikinis vesternas, filmas su dauguma iš jų nelabai ką turi bendro, nebent atspindimu laikmečiu ir personažais. Beje, neiškirpta liko scena, kurioje nuo krano filmuojanti kamera “mato” ir daug šiuolaikiškesnius pastatus tolumoje, neturinčių nieko bendro su kaubojų laikotarpiu.
Šeštajame dešimtmetyje filmas ne itin sudomino publiką ir visai suprantama, nes tiems laikams tai buvo labai novatoriškas vesternas. Čia nėra aiškiai brėžiamos linijos tarp gerųjų ir blogųjų: miestelio šerifas, pasiruošęs išgelbėti savo gimtąjį miestą nuo vidurdienio traukiniu atvažiuojančio bandito, nemažai daliai vietinių gyventojų nemalonesnis nei atvykstantis nusikaltėlis. Įdomi ir techninė koncepcija – filmo laikas sutampa su realiuoju. Veiksmas ekrane trunka beveik tiksliai tiek, kiek ir filmas. Mes matome miestelio gyvenimą nuo 10.35 iki 12.15, t.y. beveik visiškai tiek pat, kiek trunka ir pats filmas.

Tokį filmą kaip šis reikia žiūrėti priimant jo žaidimo taisykles. Kai kurios, ypač muštynių arba filosofinių dialogų, scenos gali kelti šypseną prie visai kitokių tempų pripratusiam šiuolaikiniam žiūrovui. Bet filmas yra koks yra ir norint patirti visišką malonumą stebint mažo Amerikos miestelio „Karštą vidudienį“ reiktų nekreipti dėmesio į mums gal kiek keistai atrodančias detales ir leisti puikiai augančiai filmo įtampai mus vesti.

“Karštas vidudienis”

Gaisrininkų balius (Hoří, má panenko, 1967)
rež. Milos Forman
kas filme: tikri miestelio, kuriame buvo filmuojama, gaisrininkai

Filmas, kurį komunistų partija uždraudė “kartą ir visiems laikams” iš pažiūros nėra labai jau “kaltas”: pagrindinė istorija vystosi apie gaisrininkų šventę, o tokie profesiniai šventimai buvo labai populiarūs anais laikais. Tačiau filmo esmė – kaip visa tai vyksta. Ir čia Formanas pasirodo didelis ironijos bei kandumo meistras, išliejęs matyt visą savo sukauptą sovietinių anekdotų kolekciją.

Neprofesionalūs aktoriai (tikri gaisrininkai) vaidina puikiai, jų personažai ir charakteriai labai gerai atskleisti, tad nenuostabu kad filmas ir šiandien žiūrimas ir populiarus ne tik Čekijoje.

Miloš Forman interviu apie savo karjerą, taip pat ir apie filmą “Gaisrininkų balius”

Dvikova (Duel, 1971)
rež. Steven Spielberg
kas filme: Dennis Weaver ir daug lamdomų automobilių

Jei neskaitysime „Ugnies šviesos“ (Firelight, 1964), kurį Spielbergas sukūrė būdamas 16 metų ir, kuris atnešė 100 dolerių pelną, tai pirmuoju režisieriaus pilnametražiu filmu būtų „Dvikova“ (Duel, 1971), susukta televizijai, ir tai turbūt yra vienas geriausių kada nors televizijai pastatytų filmų. Po trejų metų išleistas „Ekspresas į Šugerlendą“ (Express to Sugarland, 1974) yra savotiškas „Dvikovos“ tęsinys.

Pirmi du Spielbergo filmai įrodo, kad šis režisierius turi ne tik norą kurti didelio biudžeto filmus, bet ir apsčiai talento, tad ne veltui šio pono gerbėjų būrelyje yra Ingmaras Bergmanas ir Werneris Herzogas.

“Dvikova” intro

http://www.youtube.com/watch?v=M_FoZ9VupW0

Fantastinė planeta (La planète sauvage, 1973)
rež. Rene Laloux
kas filme : daug nuostabių fantastinių būtybių ir peizažų

Epinis savo užmojais Rene Laloux animacinis pilnametražis filmas pasakoja fantazijos kupiną istoriją ir buvo įvertintas net Kanų kino festivalyje. Kai kas įžvelgia paralelę tarp animaciniame filmuke vaizduojamų nelaisvų žmonių ir sovietų okupuotų tuometinės Čekoslovakijos gyventojų, tačiau iš tiesų filmo prasmė kur kas platesnė ir šiandien jis atrodo visiškai nepasenęs. Beje, įdomus faktas: kino teatruose matytame filme „Celė“ Jennifer Lopez vienoje scenoje žiūri televizorių, o jame rodo būtent „Fantastinę planetą“.

“Fantastinė planeta”

http://www.youtube.com/watch?v=T2zTFqoBmPY

Iliuzionistas (The illusionist, 1984)
rež. Jos Stelling
kas filme: Freek de Jonge, Jim van der Woude

Jos Stelling yra bene vienintelis tikrai reikšmingas XX amžiaus antros pusės kinematografas apie kurį nerasime jokios informacijos Wikipedijoje. Olandų režisierius kuria juodojo humoro ir ironiško požiūrio į gyvenimą kupinus filmus. Mano favoritas yra juokingas-ironiškas-linksmas-tragiškas „Nei traukiniu, nei lėktuvu“ (No trains no planes, 1999), tačiau kitiem labiau patinkantis „Iliuzionistas“ (The illusionist, 1984) jau spėjo tapti olandų kino klasika.

Filmas, kuriame nėra jokių dialogų, savo vaizdais ir garsais sugeba papasakoti turtingą istoriją apie du keistokus brolius, kurių vienas leidžiasi kelionėn į „normalų“ pasaulį. Juokingas ir liūdnas, filmas nepaliks abejingo nė vieno jautraus žiūrovo.

“Iliuzionistas”

Mano kaimynas Totoro (Tonari no Totoro, 1988)
rež. Hayao Miyazaki
kas filme: Totoro, katinas-autobusas ir japonų šeimynėlė

Tam tikra prasme tai pats konvencionaliausias filmas šiame sąraše ir vis dėlto jis nepaliauja stebinti, prabėgus beveik 20 metų po juostos sukūrimo. “Mano kaimynas Totoro” oficialiai pristatomas kaip šeimos filmas, tačiau sunkiai įsivaizduoju jį greta kad ir amerikiečių “Pixar” studijos produkcijos. Miyazaki, dar kartais vadinamas Japonijos Disnėjumi (taip greičiau padarant garbę amerikiečiui nei japonų meistrui), išvengia visų šeimos filmams būdingų klišių. Jo filme nėra nė vieno blogo personažo, tarsi nėra ir jokios dramos ar priešo kurį reiktų nugalėti. Nėra ir pavojuje esančio pasaulio, kurį reikia išgelbėti. Net ir pagrindinių herojų sesučių mamos liga filme piešiama kaip kažkas natūralaus, su japonams būdingu susitaikymu. Šį filmą reikia žiūrėti su vaiko širdimi ir Totoro bei katinas-autobusas atrodys daug realesni už, tarkim, transformerius.

“Mano kaimynas Totoro”

http://www.youtube.com/watch?v=k7rxKLn40j4

Visi Vermejerio paveikslai Niujorke (All the Vermeers in New York, 1990)
rež. Jon Jost
kas filme: Katherine Bean, Laurel Lee Kiefer, Gracie Mansion ir kiti aktoriai, kuriems tai buvo vienintelis filmas

Savo esme absoliučiai eksperimentinis filmas, turintis labai mažai dialogų ir pabaigoje sukeliantis efektą: “ką, ir viskas?”. Prancūzė aktorė Ana Niujorko meno galerijoje susipažįsta su Wall Streete dirbančiu Gordonu. Besirezgantis romanas baigiasi niekuo, į klausimą „kodėl?“, režisierius leidžia atsakyti mums, žiūrovams. Dėl pernelyg skirtingų charakterių? Dėl amerikietiško praktiškumo ir prancūzišku rafinuotumu susikirtimo? Dėl visuotinio susvetimėjimo? „Visi Vermejerio paveikslai Niu Jorke“ yra specifinis kinas, kurį, visai kaip poeziją, suprasti galima greičiau jaučiant nei mąstant.

Jon Jost yra savamokslis režisierius, išmokęs visko: scenarijaus rašymo, režisavimo, vaidinimo, garsų takelių kūrimo ir prodiusavimo. Jis yra puikus pavyzdys, kad didelis talentas kartais nugali visas kliūtis.

Benjamentos institutas (Institute Benjamenta, 1996)
rež. Quay Brothers
kas filme: Mark Rylance, Alice Krige, Gottfried John

Odė šiandien jau primirštam juodai baltam kinui, jo chemijos keliamiems lengviems šiurpuliams, bei mistikai. Didelės istorijos filme lyg ir nėra, tačiau Benjamentos institute kažkas ne taip. Ir tas “kažkas” yra labai sunkiai apčiuopiamas, svyruojantis tarp sapno ir realybės, tarp poezijos ir plastinės kino kalbos. Benjamentos institute žmonės mokomi būti tarnais, pamokos absurdiškos ir kartojamos kiekvieną dieną. Kas tai – ironiška visuomenės kritika, poetiškas žmogaus neprisitaikėliškumo pasakojimas ar tiesiog kino eksperimentas? Atsakymas turbūt susideda iš visų trijų dėmenų ir dar truputį.

Įdomu šį kūrinį palyginti su pirmuoju sąrašo filmu – beveik 20 metų anksčiau sukurtu Hanso Richterio „Sapnai, kuriuos galima nusipirkti“. Abu kūriniai svyruoja ant realybės ribos, eksploatuoja sapno sritį. Tačiau brolių Quay filmas lyriškesnis, su savotišku šiems režisieriams būdingu liūdnumo įspaudu.

“Benjementos institutas”