Kobo Abe “Kengūros sąsiuvinis”

„Kengūros sąsiuvinis“ – avangardinis teatras. Visiškai radikalus „gliūkas“ kovoje su tradicija. Kobo Abe visai kaip ir daugelis pluksnos revoliucionierių nagrinėja šiuolaikinį pasimetusį vienišą žmogų pats tokiu būdamas.

Pasakysiu subjektyviai, kitaip negaliu. Kobo Abe – įdomiausias japonų rašytojas. Savo kailiu patirtas Antrasis pasaulinis karas, šokas po Japonijos pralaimėjimo paskatino mediką Kobo „atsiversti“. Sako, kad genijus taptų genijumi, jis turi patirti tam tikrų sukrėtimų, jo gyvenime bent kartą turi įvykti lūžis. Kas būtent pasakatino daktarą tapti rašytoju, nežinau. Užtat žinau, kad pabėgęs nuo tiksliųjų mokslų, Kobo Abe ne tik pradėjo rašyti romanus, bet ir kūrė eiles, neįprastais būdais mokė aktoriaus meistriškumo savo siurealistinėje teatro studijoje Tokijuje, fotografavo ir net mėgino statyti filmus.

Reikėtų atsieti rašytoją su teksto pasakotoju, bet kai plačiau pasidomi menininko asmenybe, tai padaryti be galo sunku. Atrodo, ten jis pats.

“Tai turėjo būti rytas toks pats kaip kiti.“ – rašo Kobo Abe ir greičiausiai nuo pirmo sakinio sarkastiškai kikena. Jam tai mat netikėčiausi siužeto vingiai yra kasdieninė maišalynė galvoje. Ir toliau dėsto kaip vaikam. Skaitytojas ir yra vaikas, todėl sudėtingus dalykus reikia aiškinti supaprastintai ir svarbiausia – kuo trumpesniais sakiniai, bet kuo nežinomesniais žodžiais. Žavu. Pagrindinis herojus – paprastas vidutinės klasės darbuotojas. Vieną dieną jam ant blauzdų išdygsta baltieji ridikėliai. Diena iš dienos, valanda iš valandos ridikėliai veši vis labiau. Vyro nenori apžiūrėti gydytojas, žmonės žiūri kreivai (o kada žiūri ne taip?). Iš nevilties – ir iš bado – vyras retsykiais praretina ridikėlių mišką, užkanda, užsigerdamas rankų prakaitu. Kitaip tariant, valgo pats save. Interpretuokite patys. Dar jis su „gydytojo siuntimu“ nukeliauja į pragarą, susitinka motiną, ir šiaip patiria šiurpokų nuotykių anapus.

Romanas keistas. Apie keistenybes kalbėti sunku. Bet tuo keistumu taip užkabina, kad ne tik gali labai tapybiškai nusipaišyti atskiras romano vietas, bet galvoje netyčia ima suktis tavo paties siurealistinės mintys. Absoliučiai įkvepia. Perskaitęs galėsi pats eskizuoti knygos personažus: vampyres medicinos seseris, tris pseudomylimasias, pagrindinio herojaus vadinamas – nuožulniomis akimis A, nuožulniomis akimis B ir nuožulniomis akimis C, dainuojantį velniūkščių chorą, niekuomet neatsisakantį padėti ar net patį šėtoną.

Kaip teisingai interpretuoti ridikėlius ant herojaus blauzdų? Ar tikrai tai turi alegorinę prasmę? Supratau, perskaičius pasakojimą iki paskutinio sakinio. Nors vertimas gali būti netikslus – versta iš prancūzų kalbos. Tačiau tai nekliudo. Ir nežinau, kaip kiti, bet aš noriu gyvenime sutikti tokį įdomų žmogų kaip Kobo Abe, vien kad išgirsčiau jį sakant ką nors ciniškai ironiško.

Dabar apėmė nuojauta, kad taip nieko ir nepasakiau. Gal ir nereikėjo, juk atsivertus knygą nupaišyta viskas. Nesimatys tik nebent ant blauzdų – ridikėliai, o galvoje – vien piktžolės.