Truman Capote „Šaltakraujiškai“

1959-ųjų Lapkričio 16-tą dieną, pirmadienį Trumanas Kapotė, jau nemenkai žinomas amerikiečių kilmės rašytojas, vartė New York Times numerį. Trumanas rinko informaciją savo naujam romanui – turėjo sumanymą atlikti savotišką žurnalistinį tyrimą, o gal tiesiog ieškojo įkvėpimo arba temos dažnai absurdiškuose spaudos pranešimuose. Jo akis netikėtai užkliuvo už trumpos, bet šokiruojančios žinutės: turtingas fermeris Herbertas Klateris, jo žmona Boni ir du jaunėliai vaikai, šešiolikos metų Nensi ir penkiolikos – Kenjonas, šiandien rasti nušauti savo namuose. Trumanui šovė mintis – tai ir bus jo tema. Taip gimė romanas-literatūrinis eksperimentas „Šaltakraujiškai“, žinomas ir pripažintas visam pasauly, pelnęs literatūros apdovanojimų ir pasididžiavimą ekscentriškam jo autoriui.

Tiek to. Aš būsiu nelabai taktiška ir pasakysiu, kad neperskaičiau to, ko tikėjausi. Norėjau, kad romanas būtų „kažkas tokio“, nuo ko galėčiau aikčioti ir neatsikvėpdama vienu kąsniu sukramtyti – legendinis rašytojas, legendinis romanas, legendinė kriminalinė byla, legendiniai šešto/septinto dešimtmečio Amerikos vaizdai ir gyvenimo būdas. Legenda lieka legenda, romanas – šedevras, kriminalinė istorija bauginančiai baisi. Nors skaitosi greitai, knyga iki galo neįtraukia, todėl darosi nuobodu.

Autorius rašo savanaudišką tekstą. Ne todėl, kad kaip nors juoktųsi ar šaipytųsi iš skaitytojo, o dėl to, kad tų vardų, pavardžių, vietovardžių, kitų detalių gausa atrodo yra tų 80 000 puslapių paties Kapotės užrašų, surinktų gilinantis į žmogžudystę, klausinėjant miestelio gyventojų, besišnekučiuojant su pačiais žudikais ir t.t., santrauka. Vietomis apipinta grožinio kūrinio detalėm, kad lengviau būtų tekstą perprasti Holokombo ir Kanzaso (kur buvo įvykdyta žmogžudystė) apylinkių gyventojam – kuriem turbūt vieninteliam tos „gyvos“ detalės ką nors sako. Džeraldas Merėjus, misteris Dž. P. Andersas, Fredas Džonsonas, N. L. Danenas ir kiti – tik užvertus knygą kyla klausimas, kas jie? Perskaičius, norisi prisiminti, kas po ko, kaip tiksliai ten viskas vyko, bent jau savotiškam „detektyve“. Dabar lieka išties neprastas įspūdis, bet pati istorija ištirpsta. Perskaičius romaną, rekomenduotina pažiūrėt filmą „In Cold Blood“ (rež. Richard Brooks, 1967), nufilmuotą unikaliose žmogžudystės vietose. Ne tik užtvirtinimui.

Patį T. Kapotę ši istorija „sukrėtė iki kaulų smegenų“. Tai, matyt, ir yra jo pasiteisinimas, kodėl veiksmas toks perdėm detalizuotas. Autorius nenorėjo praleisti smulkmenų, kurios jam pačiam, septynerius metus „gyvenusiam“ šia byla, atrodė būtinos. Tai lyg kruopščiai, eilutė po eilutės, suguldyta nusikaltimo studija, žurnalistinė analizė. Pasakojimas, apipintas detalėmis, kurių niekada neperskaitysime nei žurnalistiniame straipsnyje, nei policijos tyrimo ataskaitoje. Dar daugiau – autorius beveik nepastebimai bruka savo nuomonę apie vieną ar kitą personažą (akivaizdžiai simpatizuoja paauglei Nensi ir jos žudikui – gyvenimo nuskriaustam Periui Smitui), požiūrį į mirties bausmę. Tarsi režisierius spektaklyje žaidžia skaitytojais, nurodo, į kurią pusę pasisukti, kada šypsotis, kada įsitempti. Kapotė savo dokumentinį romaną apibūdino taip: „tai kažkas, kas ypač patikima faktiškai, turi tiesioginį ryšį su tikrove, prozai būdingą laisvę bei prasmę, o poezijai – tikslumą bei taiklumą“.

Dabar galvoju, gal problema – lietuviškas vertimas?